11 SAVAITĖ - Atgauk savarankiškumo jausmą

"Ši savaitė skirta mūsų kūrybiškam savarankiškumui atgauti. Susipažinsime su būdais, kaip puoselėti savo vidinį menininką ir kaip jį priimti. Išsiaiškinsime, koks elgesys sustiprina mūsų vidinį dvasingumą, taigi ir kūrybines galias. Skirsime dėmesio, kaip elgtis, kai mus aplanko sėkmė. 

Savęs priėmimas

Aš esu menininkas. Ir mano, kaip menininko, poreikiai gali skirtis nuo kitų žmonių. Galbūt "nuo 8 iki 5" darbo diena man padeda susitelkti ir pasiekti geriausių rezultatų, o galbūt atvirkščiai, "nuo 8 iki 5" mane tik suvaržo ir nebesugebu kurti.  Turiu atrasti, kas geriausia man.

Menininkų pajamos dažniausiai būna labai netolygios. Nėra taisyklės, sakančios, jog visada turime būti be skatiko kišenėje, tačiau dažniausiai būsime be pinigų bent jau kurį laiką. Puikūs darbai ne visuomet sulaukia dėmesio. Žmonės ne visuomet perka iš karto. Rinkos sąlygos gali būti itin nepalankios netgi puikiausiems darbams. Nė vienas menininkas negali kontroliuoti šių faktorių, todėl svarbu atriboti savo vertės supratimą nuo to, kaip tave vertina pirkėjai.

Vis dėlto itin sunku atsikratyti minties, jog būtent piniginis įvertinimas lemia tavo vertę. Jeigu pinigai nusako tikrąją meno vertę, tuomet Gogenas buvo šarlatanas.

Kiekvienas turime išmokti ir priimti, jog mūsų kaip kūrėjų vertė priklauso nuo mūsų pačių, nuo mūsų pasaulėžiūros bei mūsų darbų. Kitaip sakant, jeigu jaučiu poreikį rašyti poeziją, turiu tai ir daryti, nepriklausomai nuo to, ar ji atneš finansinio pelno, ar ne.

Turiu kurti tai, kas nori būti sukurta. Negaliu planuoti savo karjeros priklausomai nuo to, kas bus pelningiausia. Nors tai įmanoma, vidininis menininkas vaikas dažniausiai nuslopsta einant rinkos diktuojamu keliu.

Savo kūrybiškumui turime suteikti tam tikrų išlygų. Tai nereiškia, jog staiga tapsime visiškai neatsakingi ir nepaisantys išorinių įsipareigojimų. Tai reiškia, jog skirsime kokybiško laiko sau ir savo kūrybiškiems poreikiams. Kartais mums seksis prastai - prastai piešime, prastai rašysime, prastai kursime. Tačiau reikia ir to, tam, kad pasiektumėme kitą pusę. Past kūrybinis procesas yra atpildas, nepriklausomai nuo rezultatų kokybės.

Būdami menininkai, turime itin atsargiai rinktis draugus ir apskritai mus supančius žmones, nereikia mums tokių, kurie neigia, žemina bei slopina mūsų kūrybiškumą.

Būdami menininkai galime sėkmingai kurti ir būti visiškai netvarkingi ir nekreipti dėmesio į purvinas grindis ar apiplyšusį paltą.

Kai pats gyvenimas mums - menas, tuomet nuobodžiai gyvendami, negalime nieko įdomaus sukurti. Tad kartais galime pasiduoti išoriškai visiškai keistoms ir nesuprantamoms idėjoms - įsimylėti niekieno nežinomo atlikėjo kūrybą, dekoruoti savo rūbus margomis neįprastomis detalėmis ir pan.

Būdami menininkai, rašome nepriklausomai nuo to, ar tai gera ar bloga rašliavonė. Statome filmus, kurie niekas nemėgs. Piešiame gamtovaizdžius, kurie niekam nepatiks, vien todėl, jog aš ten buvau ir tai buvo nuostabi diena.

Mano kaip menininko savigarba priklauso nuo mano kūrybos. Vienas atlikimas, vienas koncertas, vienas piešinys vienu metu.

Būdami meninkai, neturime būti turtingi, tačiau turime būti labai palaikomi. Negaliu leisti savo emociniam ir intelektualiniam gyvenimui sustingti, nes tuomet sąstingis apims ir mano kūrybą.

Tarp savigarbos ir savęs puoselėjimo yra stiprus ryšys.  Gerbiame save tuomet, kai leidžiame sau būti tiesiog savimi. Jeigu stengiamės įsiteikti kitų norams, parduodame save. Galbūt labiau patiksime aplinkiniams, tačiau gerokai mažiau - sau patiems. Nuolatinė vidinė įtampa netruks prasiveržti laukan.

Nepaisydami savęs ir savo vidinių dvasinių poreikių, netrukus pasiduosime persivalgymams, gašlumui ar blogos nuotaikos priepuoliams. Neleisdami sau kurti, tampame atšiaurūs tiek sau, tiek kitiems.

Kūrybiškumas - tai tarsi deguonis mūsų sieloms. Kūrybiškumo nutraukimas mus paverčia laukiniais. Elgiamės tarsi mus smaugtų, prasiveržia laukinis užslėptas nepasitenkinimo įniršis.

Taigi būti menininku reiškia save priimti. Pripažinti savo išskirtinumą. Vertinti savitumą. Žaismingai žvelgti į pripažintas elgesio ir visokias kitokias normas. Klausti, "kodėl?". Būti menininku, tai pripažinti, jog pinigai, nuosavybė ir prestižas tau dažnai nuskamba kaip kažkas gana kvailo.

Būti menininku - tai pripažinti tai, kas stulbina, leisti tai, kas iš pažiūros yra netinkama ar nepritampa, laikytis to, kas nesuprantama ar pasenę, nesistengti būti tuo, kas nesi.

Jeigu jaučiamės laimingesni rašydami negu tada, kai nerašome, piešdami, negu kai nepiešiame, dainuodami, negu kai nedainuojame, vaidindami, negu kai nevaidiname, tuomet vardan Dievo meilės, leiskime sau tai daryti!

Užmušti svajones vien dėl to, jog elgiesi neatsakingai, kaip tik ir reiškia elgtis neatsakingai prieš save. Tavo vertė slypi tavyje, o ne aplinkinių nuomonėje apie tave.

Esame sutverti būti kūrybiški. Mūsų kūrybiškumas - tai mūsų prigimtinė dovana. Mūsų kūryba - tai dovana pasauliui. Priimti šį sandėrį reiškia pagaliau priimti save.

Sėkmė

Kūrybiškumas - tai dvasinė praktika, kurios neįmanoma ištobulinti, pabaigti ar nustumti į šalį. Mano pačios patirtis sako, jog galime pasiekti tam tikrą savo kūrybiškumo stabilizaciją tik tuomet, kai galutinai priimame nuolatinį kūrybinį nekantravimą. Taip, mums sekasi, taip, mes tai padarėme, bet...

Kitaip sakant, kai tiktai pasiekiame tą išsvajotąją finišo liniją, ji ima ir pradingsta kažkur horizonte. Vėl tampame nepatenkinti savo nepaprastais pasiekimais ir ieškome naujų kūrybinių išraiškų. Klausimas, kuris, rodos, turėtų būti seniai atsakytas, iš naujo mumyse iškyla: o ką daryti...DABAR?

Šis nuolatinis nekantravimas ir nesugebėjimas galutinai užbaigti - tai mūsų vidinis testas. Mūsų prašoma nuolat plėstis užuot pradėjus trauktis. Bėgimas nuo šio įsipareigojimo, o taip dažniausiai ir nutinka, mus veda tiesiai į stagnaciją, nepasitenkinimą, dvasinį diskomfortą. "Negi negaliu bent trumpam pailsėti?", savęs klausiame. Ir stebimės, jog atsakymas yra "Ne". 

Būdami kūrėjai iš tiesų esame tarsi dvasiniai rykliai ir žiauri tiesa yra ta, jog arba judame į priekį, arba leidžiamės į apačią ir nuskęstame. Pasirinkimas paprastas: užmigti ant laurų arba judėti toliau. Ir tai yra nuolatinės kūrybinės veiklos prievolė: nuolat nusižeminus pradėti iš naujo.

Būtent šis pasiryžimas nuolatos iš naujo tapti pradedančiuoju išskiria menininko karjerą.

Būdami menininkai, esame nuolatiniai keliautojai. Pasidavę pasauliniams titulams, per daug investavę į socialinę gerovę ir saugumą, nebesugebame atsiduoti dvasiniams kūrybiniams ieškojimams. Norime tiesaus ir siauro kelio, kuomet Menininko kelias veda spirale. Investuodami į karjerą, užmirštame vidinį pašaukimą. Siekdami skaičių, prarandame savo vidinius norus ir svajones.

Kūrybiškumas nėra verslas, nors gali būti artimai su juo susijęs. Menininkas negali nuolatos atkartoti savo praeities sėkmės istorijas. Netgi paties menininko atrasti sėkmės receptai galiausiai ima nepasiteisinti. Verslas reikalauja pakartotinai sukurti puikius kūrinius, kūrių vertė prilygtų praeities darbams. Sėkmingi filmai bei knygos prašyte prašosi tęsinių. Tapytojai skatinami likti šlovės atnešusių darbų rėmuose. Kitaip sakant, mūsų, kaip kūrėjų, nuolat prašoma patenkinti mūsų ankstesnių darbų sukurtą paklausą. Kartais galime tai padaryti. Tačiau ne visada.

Norėdami likti sėkmingais menininkais, turime išmokti neinvestuoti per daug į ateitį. Jeigu naujo namo išlaikymas reikalauja dvejų metų nepaliaujamų kūrybinių kančių, kyla natūralus klausimas, ar tas namas tikrai būtų to vertas?

Tai nereiškia, jog kūrėjai turėtų atsisakyti pelningų projektų. Tai yra viso labo raginimas neužmiršti savo svajonių ir vidinių kūrybinių poreikių ir kartais leisti sau imtis rizikingesnių ir finansiškai ne tokių pelningų projektų, kurie suteiktų atgaivos kūrybinei širdžiai.

Taigi nebūtina visiškai pakreipti savo karjerą, tačiau būtina pataisyti savo kasdienę rutiną ir atrasti laiko ir vietos mažiems pataisymams, tokiems, kaip kad Rytinių puslapių rašymas ar Pasimatymai su savimi. "Bet man priklauso visa meno studija!", bandai pasiaiškinti, "žmonės nuo manęs priklauso". Ir kaip tik tai yra dar viena priežastis skirti sau daugiau dėmesio ir puoselėti savo kūrybiškumą.

Ignoruodami savo kūrybinius dvasinius poreikius, netrunkame pajusti išorinius rezultatus. Pamažu nuslopsta kūrybinis entuziazmas, o ilgainiui sumažėja ir finansinės pajamos. Norėdami užtikrinti finansinį saugumą, renkamės "saugesnį" kelią, atsisakome kūrybinių rizikų ir... prarandame turėtą išskirtinumą.

Menininkai gali sėkmingai kurti ir dalyvauti finansiškai sėkminguose projektuose. Svarbiausia, nuolatos sekti savo vidinius kūrybinius poreikius ir neapleisti dvasinio tobulėjimo. Kitaip sakant, sulaukę sėkmės, turime išlikti budrūs. Užstrigę sėkmę atnešusioje platumoje, galiausiai sulauksime nuopolio.

Sporto ZEN

Daugelis užblokuotųjų - racionalios būtybės. Nuolat galvojame apie visus tuos dalykus, kurių norime, bet negalime. Kelio pradžioje taip pat galvojame apie norimus dalykus, kurių tiesiog nedarome. Norėdami tikrai pasveikti, turime palikti savo "galvas" ir perkelti patirtį į savo "kūnus".

Ir vėlgi, pirmiausia, tai reikalauja savęs priėmimo. Kūrybiškumui išreikšti reikia veiksmo ir dažniausiai tas veiksmas turi būti fiziškas.

Grįžtant prie mūsų, kaip radijo imtuvų, pavyzdžio, reikia turėti pakankamai energijos tam, jog galėtume išsiųsti stiprų signalą. Tad ko mums reikia, tai judanti meditacija, kuri padėtų mums per fizinius veiksmus susitelkti į "dabar" ir nustoti suktis vien tiktai galvoje.

Tokios meditacijos tikslas - atrasti ryšį su mus supančiu pasauliu, atsiriboti nuo nesibaigiančio dėmesio vien tiktai sau ir tiesiog imti stebėti tai, kas vyksta aplinkui. Nutrunkama pastebėti, jog susitelkus į kitus, daug lengviau pasidaro galiausiai susivokti savyje.

Kiekvieną ankstyvą rytą, apie pusę septynių, Dženi išbėga laukan ir tiesiog bėga, pasveikindama aplinkinius medžius ir praskrendančius paukščius su dar vienu nuostabiu rytu. Pusę penkių popiet, kai viršininkas prikimba prie jos ataskaitos, Dženei nesunku ją pataisyti, nes ji vis dar kupina rytinės bėgiojimo energijos ir to nepakartojamo ryto gaivumo. Dženi nelaiko savęs atlete, ji nebėga maratonų, nors ilgainiui jos nubėgami atstumai vis ilgėjo, o kojų raumenys stiprėjo. Kaip ji pati sako, ji bėga dėl "naujos perspektyvos", kuri leidžia visai kitaip pažvelgti į dienos metu vis iškylančias, ne visada iš pirmo žvilgsnio malonias situacijas.

Bėgiojimas, plaukiojimas, važinėjimas dviračiu...rytų kovos menai ar joga...iš esmės bet kokia fizinė veikla moko mus pastebėti nuolatinio proceso atlygį. Ji moko mus pastebėti ir pajusti mažų pergalių džiaugsmą. Bėgiodami, plaukdami ar jodinėdami galime atrasti kelią į nesibaigiančius vidinius lobynus ir išmokti plaukti per sudėtingas situacijas be blogų emocijų.

Taigi sportas mus moko kūrybiškos kantrybės. Taip pat sportuojant dažniausiai nustojame galvoti vien tik galva ir imame jausti visu kūnu, tampame proceso dalyviais, imame pastebėti, kas dedasi aplinkui. Ir kai pagaliau išmokstame džiaugtis mažomis nuostabiomis akimirkomis, tai labiausiai mus pradžiuginantis rezultatas būna būtent sugebėjimas pastebėti ir džiaugtis pačiose įvairiausiose gyvenimo situacijose.

Nebūtina užsiimti brangiomis sporto šakomis ar įsigyti 10 pavarų dviratį, norint pradėti aktyviai judėti. Netgi ilgi pasivaikščiojimai suteiks nepaprasto pasitenkinimo ir išjudins mūsų jutimus. Nereikia gyventi kaimuose ar nuostabiose vietovėse, netgi miesto gatvės ir žmonių įvairovė gali būti penas mūsų akims ir širdims. Ryškiai raudona mergaitės kepurė, lėtai sliūkinanti juodai melsva katė, rankomis susikibusi senukų porelė, saulės atspindys ant namo lietaus vamzdžių, netikėti gatvių plytelių raštai...įkvėpimo galima rasti visur. Intelektualų dažnai beprasmiais laikomi fiziniai užsiėmimai iš tiesų tampa nepaprastai daug kūrybiškų minčių sukeliančia veikla.

Kaip jau buvo anksčiau sakyta, išmokstame judėti ten, kur mums ir reikia. Fiziniai pratimai - tai judėjimas nuo sąstingio įkvėpimo link, nuo problemos iki sprendimo, nuo savigailos iki savigarbos. Judėdami mokomės. Atrandame, jog esame stipresni nei iki šiol galvojome. Išmokstame pažvelgti į viską naujai bei išspręsti kasdienes situacijas pasitelkę naujai atrastus vidinius resursus, klausydami naujai atrastos intuicijos. Atsakymai, rodosi, patys ateina, kol leidžiame kojoms mus nešti parko takeliais ar miesto gatvėmis. O visa tai ir yra didžiausia fizinių pratimų nauda.

Tavo kūrybinis altorius

Rytiniai puslapiai - tai meditacija, praktika, padedanti atskleisti mūsų vidinį kūrybiškumą ir tuo pačiu priartėti prie "Dievo" koncepcijos. Norėdami būti džiaugsmingi ir kūrybiški, turime nuolat išlikti dvasiškai susitelkę. O tai lengviausia pasiekti, kai kiekvienas turime savo asmeninius sutelkiančius ritualus. Svarbiausia, jog tie ritualai būtų pasirinkti mūsų pačių ir būtų kažkas tokio, įkvepiančio ir šiek tiek švento.

Nemažai kūrybiškai užblokuotų žmonių užaugo namuose su religijos jungu. Norėdami dvasiškai išsilaisvinti ir būti laimingi bei kūrybiški, turime save švelniai išgydyti, sugebėti save dvasiškai sutelkti per tam tikrus pasirinktus kūrybiškus ritualus. Atskiras dvasingumo kambarys ar bent jau dvasinis kampelis - vienas puikiausių būdų tai padaryti.

Šis dvasinis prieglobstis gali būti kambario kampelis ar netgi tiesiog palangė. Ši vieta - tai svarbus priminimas, jog Didysis Kūrėjas ar pats pasaulis padeda mums išlaisvinti ir vystyti mūsų kūrybiškumą. Taigi užpildyk šią intymią ir asmeninę ervę daiktais, kurie tave įkvepia, pradžiugina ir padaro laimingesnę. Užmirškim seną įsitikinimą, jog dvasingumas ir juslingumas - tai visiškai atskiri dalykai. Vaizdai, garsai ir kvapai - tai tikras penas mūsų vidiniam menininkui, taigi ir menininko altorius turėtų suteikti mums juslinės patirties.

Jeigu apsidairysime aplinkui, kiekviename žingsnyje daiktai (spalvoti lapai, gražūs akmenėliai), garsai (paukšių giesmės ir jūros ošimas, o gal net ir tylus didmiesčio ūžimas naktį) bei kvapai (vasaros pievos) primins mums apie šio pasaulio dieviškumą.

Maži mūsų pačių pasirinkti ritualai šildo mūsų sielas. Smilkalų deginimas skaitant teigiamus įsiteigimus ar juos užrašant, žvakės uždegimas, šokis būgnų ritmu ar glotnaus akmenuko laikymas klausantis klasikinės muzikos - visi šie jutiminiai ritualai padeda susitelkti ir augti dvasiškai.

Atmink, mažasis vidinis menininkas geriausiai supranta sielos kalbą - per muziką, šokį, kvapus ir formas... Tavo menininko altorius turėtų būti įkvepiantis vien tik į jį pažvelgus, gal netgi žaismingai prajuokinantis. Vaikams patinka ryškūs daiktai, net jei suaugusieji dažnai juos vadina neskoningais. O tavo vidinis menininkas - tai vaikas..."