"Šią savaitę apžvelgsime kūrybiškumo atgavimo kelyje slypinčius pavojus, kurie dažnai būna dvasiniai, nes ir pati kelionė - dvasinė. Savaitės esė bei užduotys padės atpažinti nuodingus elgesio ir galvosenos modelius, nuo kurių sunku atprasti ir kurie stabdo mūsų kūrybiškumo tėkmę.
*Pavojai kelyje
Musu kurybiskumas - tai per mus tekanti dieviska energija, kuria transformuojame, keiciame, kaip kad kristalai pakeicia per juos pereinanti sviesos pluosta. Kai aiskiai zinome, kas esame ir ko siekiame, si energija teka per mus laisvai ir mes patys jauciames puikiai, taciau besipriesindami aplinkybems, bijodami, kur mus ta energija gali nunesti, imame jaustis tarsi aplinkybiu auka. Kyla noras paimti gyvenimo vaira atgal i savo rankas, nuspaudziame stabdzius.
Kiekvienas is musu turime daugybe budu, kaip uzblokuoti savo kurybiskuma, nors dazniausiai vienas ar keli buna patys "megiamiausi" bei mums efektyviausi. Pavyzdziui, kai kuriems is musu nuolatinis valgymas - tai budas susidoroti su savo kurybiskumu. Nuolat geidziame saldumynu ar kitokiu uzkandziu, o prisivalge jauciames apsunke, nesusikaupe. Maistas uzblokuoja musu kurybinius kanalus ir neleidzia keistis. Kitiems efektyvus budas save uzblokuoti - tai griebtis alkoholio, dar kitiems - darbo. Oj, negaliu, esu beprotiskai siandien uzsiemes. Pusvalandis parke - tai tikras laiko svaistymas, kai reikia tiek daug visko padaryti! O svarbiausia - nelieka laiko ir jegu galvoti apie vidinius kurybinius poreikius.
Dar kitai grupei zmoniu nuolatiniu kurybiskumo bloku tampa polinkis jaustis auka. Ieskome nelaimingos meiles, nelaimingu santykiu ir siaip aplinkybiu, kurios priverstu mus pasijusti netinkamais, nesugebanciais, neturinciais vidines galios. O, kad taip jis mane pamiltu ir viskas pasikeistu! Tokios apakinancios mintys uzvaldo mus ir nebelieka vietos apgalvoti, kaip butu galima perstatyti kambario baldus ar uzsirasyti i dailes pamokas.
Skanus maistas, saldumynai ar pomegis dirbtis patys savaime neturi absoliuciai nieko blogo, atvirksciai yra sveikintini ir svarbus gyvenimo malonumai. Taciau jeigu imame jais piktnaudzioti, ieskoti prieglobscio nuo gresianciu vidiniu ir isoriniu pokyciu, tuomet jie tampa kliutimis, kurioms reikia skirti demesio ir jas iveikti. Saves kaip menininko pazinimas siuo atveju pades susiprasti, kuomet dziaugiames malonumais, o kuomet po jais slepiames.
Pradejus kurti, staiga ima vertis iki tol neregeti horizontai, zadantys ne tik vidinius, bet ir isorinius pokycius. Tai mus gasdina ir griebiames iprastiniu veiklu, griztame prie senu iprociu, kurie, tikrai zinome, pades mums pasislepti nuo tolesnes kurybos. Kaip atpazinti siuos kurybos stabdzius? Is pradziu ivardink visas galimybes, tuomet perziurek sarasa. Ar jauti kylanti pykti vien pagalvojus apie tai, jog reiketu to ar ano atsisakyti? Ar sis iprotis tau kenkia ir stabdo? Ar persivalgymas tau kenkia ir tave stabdo? Ar persidirbimas tau kenkia ir tave stabdo?
Noredami atsiriboti nuo kurybiskumo, tampame itin kurybiski, kaip tai padaryti... O legviausia - blogus iprocius sumaisant ir suplakant tarpusavyje. Persivalgius, persigerus, persidirbus...sunku griebtis kitokios veiklos. Pasirinkimas griebtis neigiamo iprociu ar keliu iprociu is karto - tai Kurybinis posukis atgal ir viduje galime isgirsti maza silpna balseli "Ir vel tu..."
Visi sie blokai labiausiai yra susije su musu vidinio pasitikejimo jausmu. Ar galiu atsiduoti savo kurybai ir leistis nunesamas ten, kad ir kur tai bebutu? Dazniausiai nespejus atsakyti mus apima beveik paniska baime. Lengviau griebtis senu iprociu, negu imti piesti, sokti ar konstruoti. Lengviau buti nelaimingu ir uzblokuotu negu izengti i nezinomybes zona ir ten atrasti savo laime.
Kai tampame samoningi apie savo neigiamus iprocius, tuomet galime pastebeti kas karta, kai vel ketiname Pasukti atgal ir griebtis blokuojancios veiklos. Kartas po karto galime samoningai pakreipti savo elgesi, o jeigu jauciames itin neramus - galima si jausma panaudoti kuryboje. Tegu sis nerimas tampa kuru musu kurybai.
Darboholizmas
Darboholizmas - tai priklausomybė, kuri kaip ir kiti neigiami įpročiai blokuoja mūsų kūrybiškumą. Jeigu esame per daug užimti Rytiniams puslapiams, per daug užimti Pasimatymams su savimi, tikriausiai būsime per daug užimti atsiliepti į savo vidinius kūrybinius impulsus.
Darboholikai paniškai bijo žaisti. Jiems lengviau griebtis kasdienės užduoties prirašyti po tris rytinius puslapius negu kad kartą per savaitę nuveikti kažką įdomaus ir smagaus.
Taigi darboholizmas tampa priemone ignoruoti savo kūrybiškumą. Kiekvienam užblokuotam menininkui norisi vengti žaidimų, nes žaidimai veda kūrybos link. O kūryba veda i nežinomus laukus, kuriuose prasideda pokyčiai. O pokyčiai dažnai prasideda nuo savęs, kai suvokiame turintys gerokai daugiau vidinės galios, negu kad manėme iki tol. Ir visa tai gąsdina. "Na, gal kartais ir dirbu daugiau negu kiti, bet aš tikrai ne darboholikas", bandome save įtikinti. Bet ar tikrai? Atsakyk i šiuos klausimus ir išsiaiskink, ar esi laisvas nuo darbo priklausomybės.
Testas "Darboholizmas"
- Dirbu už ofiso ribų: retai, dažnai, niekada?
- Atšaukiu pasimatymus su artimaisiais, nes reikia dirbti: retai, dažnai, niekada?
- Atšaukiu išvykas iki projekto pabaigos: retai, dažnai, niekada?
- Parsinešu į namus darbo savaitgaliams: retai, dažnai, niekada?
- Vežuosi su savimi darbo į atostogas: retai, dažnai, niekada?
- Atostogauju: retai, dažnai, niekada?
- Mano namiškiai skundžiasi, jog nuolat dirbu: retai, dažnai, niekada?
- Stengiuosi atlikti du darbus vienu metu: retai, dažnai, niekada?
- Skiriu sau laisvo laiko tarp projektų: retai, dažnai, niekada?
- Užbaigiu laiku darbus: retai, dažnai, niekada?
- Vilkinu užbaigti darbus iki galo: retai, dažnai, niekada?
- Pradedu nuo vienos užduoties ir nejučiomis griebiuosi kitų trijų tuo pat metu: retai, dažnai, niekada?
- Dirbu vakarais po darbo: retai, dažnai, niekada?
- Leidžiu telefono skambučiams įsiterpti mano darbo metu: retai, dažnai, niekada?
- Kasdien susidedu prioritetus taip, jog turėčiau bent valandą kūrybinei veiklai/žaidimams: retai, dažnai, niekada?
- Mano kūrybinės svajonės man būna svarbiau nei darbas: retai, dažnai, niekada?
- Mano laisvą laiką užpildo kitų žmonių planai: retai, dažnai, niekada?
- Kasdien leidžiu sau bent trumpam nieko neveikti: retai, dažnai, niekada?
- Kalbėdamas apie savo darbus bei jų apimtį, dažnai vartoju "paskutinis terminas/deadline'as": retai, dažnai, niekada?
- Kažkur vykdamas, eidamas vakarieniauti, turiu su savimi savo darbo užrašus: retai, dažnai, niekada?
Norėdami atgauti savo kūrybiškumą, turime išmokti žvelgti į darboholizmą kaip į didžiulį savo kūrybos bloką. Antra vertus, darboholizmas ir atsidavimas darbui ar konkretiems profesiniams tikslams - tai du skirtingi dalykai, o pagrindinis jų skirtumas - emocinė laiko, praleisto dirbant, kokybė. Darboholikai jaučia apmaudą dirbdami, jiems reikia darbo, nes dažniausiai jų vidinis vertės jausmas būna tiesiogiai susijęs su atliekamu darbu ir jo rezultatais, taigi jiems būna ypač sunku šio įpročio atsisakyti.
Norėdami išvalyti savo gyvenima nuo kūrybiškumo blokų, turime labai aiškiai juos ištirti, o geriausia tai padaryti tiksliai susumavus, kam kiek skiriame savo brangaus laiko. Iš pradžių bus sunku įterpti net pusvalandį žaismingos ir kūrybinės veiklos į savo užimtą darbotvarkę, mūsų nuo darbo priklausantis vertės jausmas ims itin priešintis, tačiau būtent šis jausmas stabdo mus nuo kūrybinių svajonių išsipildymo.
Darboholizmas - tai priklausomybė nuo proceso, tam tikro elgesio, taigi kartais gali buti sunku pasakyti, kada atliekame savo darbą, o kada imame piktnaudžiauti ir persidirbti. Sunkumas prasideda bandant sau apibrėžti, ką reiškia persidirbimas. Lengviausia tai būtų padaryti nusistačius ribą tam tikriems savo elgesio proveržiams - ir kiekvienam jie būtų skirtingi. Kiekvieną kartą pajutę, jog imame taip elgtis, akimirksniu griebiamės priešnuodžio, o ne atidėliojame kitam kartui.
Pavyzdžiui, jeigu visiškai neturi laisvo laiko, turi kažkaip jo "atrasti". Tačiau dažniausiai būna, jog laiko turime, tačiau jį išeikvojame. Šiuo atveju padės veiklos užrašai, kuriuose užfiksuosi absoliučiai viską, ką veiki dienos metu ir kiek tai užtrunka. Ir tuomet nusistatysi tam tikras Ribas.
Kaip ir su kitais Kūrybiniais posūkiais atgal, kovojant su darboholizmu, dažnai pravers draugo pagalba. Papasakok savo artimiesiems, ką stengiesi pakeisti ir pasiekti, paprašyk jų tau švelniai priminti ir paraginti (tik neprašyk to kitų darboholikų), tačiau atmink, jog tai tavo gyvenimas ir galų gale pats turi su tuo susidoroti.
*Sausra
Kiekviename kurybiniame gyvenime buna sausros periodu, kurie uzklumpa tarsi is niekur nieko ir tesiasi, kiek tik akys uzmato. Gyvenimas praranda savo salduma, darbas tampa tusciu, mechaniniu, priverstiniu. Atrodo, jog neturime, ka pasakyti. Tokiais periodais Rytinius puslapius rasyti sunkiausiai, taciau butent tada jie patys naudingiausi.
Tokiais periodais jau vien Rytiniu uzrasu atsivertimas atrodo tarsi didelis zygdarbis ir ties kiekviena nauja eilute nepaliaujamai kankina ta patis mintis - o kokia viso sito prasme? Atrodo, jog ta sausra tesis amzinai, iki pat musu gyvenimo pabaigos, ir iseisime taip nieko grazaus ir prasmingo paskui save nepalike.
Sausros metu Rytiniai puslapiai buna skausmingi ir atrodo kvaili, visiskai beprasmiai, tarsi gamintume pusrycius mus palikusiai mylimajai. Norime atgauti savo kurybiskuma, taigi bandome judeti toliau, musu samoningumas isdziuves, nieko nejauciame. Sausra - tai musu tikejimo praradimas, praradome tikejima kuryba, gyvenimu, savimi. Stovime ant tuscio begalinio balto lapo ir bandome surinkti savo kaulelius, o ju begales. Esame savo sirdies dykumoje, karts nuo karto pastebimo senos svajones liekanas.
Ir vis tiek rasome Rytinius puslapius, nes privalome.
Sausros metu musu jausmai buna isseke. Kaip vanduo, galbut kazkur giliai ir tekantis po zeme, taciau neturime kaip iki jo prisikasti. Sausra - tai sausas sielvartas, kuomet nesugebame isspausti ne vienos asaros. Tai laikas tarp svajoniu, kuomet rasome sakini po sakini, daugiau is iprocio negu kad vilties.
Ir vis tiek rasome Rytinius puslapius, nes privalome.
Sausros metas - baisus. Skaudus. Tai ilgas, kankinantis metas, kupinas dvejoniu, verciantis mus augti, stipreti, uzjausti.
Sausros galiausiai baigiasi.
Sausros baigiasi, nes nepaliaujame rase savo Rytiniu puslapiu. Nes nepasidavem beviltiskumo jausmui ir atsisakeme sugniuzti ir nieko nedaryti. Nes net ir dvejodami bei klupdami, judejome pirmyn. Kuryboje, tokie sausros epizodai mums butini, nes jie suteikia aiskumo. Taigi uzklupus sausrai zinosi, jog ji ne betiksle. Ir kas ryta rasysi savo Rytinius puslapius. Mat rasant galiausiai viskas atsistoja i savo vieta ir gyvenimas grizta i savo vezes, nors dazniausiai veliau nei kad mums norisi. Taciau kelias galiausiai atsivers priesais mus. Izvalga ateis ir parodys duris is dykumos. Rytiniai puslapiai - tai musu dykuma ir musu kelias. Tiek lyjant, tiek istikus sausrai.
*Slove
Slove - tai dvasios narkotikas. Slove, tai ne sekme, aplankanti mus, kai jauciames "gerai padirbeje". Slove mus vercia galvoti, jog jeigu ji iki siol neatejo, tai jau niekada ir nebeateis. Nuo jos priklausome, taciau ji tik suzadina apetita, o ne matina. Slove kenkia, nes vercia mus nuolat mastyti "O kaip man sekasi?" Ir tai dazniausiai reiskia ne ka kita, o "Kaip JIE vertina mano kurybos rezultata?" Kurybos proceso esme - tai pati kuryba, tuo tarpu slove si supratima iskreipia. Norime ne vaidinti, o buti zymiais aktoriais. Norime ne rasyti, o buti keliu sekmingu knygu autoriais. Taigi galvodame apie slove, sukuriame trukumo ispudi. Norime kazko, ko dar neturime. Sloves niekada negana.
(Jeigu nori patikrinti, ar esi kazkiek priklausomas nuo sloves, atsiversk keleta zurnalu apie zymius zmones. Ar paskaicius apie ispudingus zvaigzdziu gyvenimus tavasis nublanksta? Tuomet sloves sindromas tau ne svetimas.)
Atmink, jog gerbdamas ir tausodamas save - taip save stiprini. Taigi noredamas atsikratyti neigiamo sloves poveikio, turi dar labiau savimi rupintis ir save lepinti, turi save nuosirdziai pamegti. Issiusk sau atviruka "Tau puikiai sekasi!" Labai smagu kartais gauti atviruka nuo saves.
Is tiesu slove tai ne kas kita, kaip pripazinimo siekimas, o arsiausi musu kritikai esame mes patys. Taigi jeigu sugebesime save priimti ir pamilti tiesiog dabar, tokius, kokie esame - ir nuolat save palepindame mazomis smulkmenomis, iveiksime isorinio pripazinimo poreiki. Dziugiai isitrauke i savo kurybinius polekius, pamirsime apie sena nuolatini troskima zinoti apie kitus ir save su jais lyginti.
Konkurencija
Kad ir kur aplink save pažvelgsime, atrasime kitus, užsiimančius ta pačia veikla, tačiau kuriems sekasi labiau nei mums. Ir užuot sau pasakę "Matai! Tai įmanoma!", iš karto save nurašome: "O kam visa tai, jis ar ji vis tiek jau tai padarė..."
Konkurencija - tai dar viena dvasinė priklausomybė, kuomet užduodame ne tuos klausimus ir, savo ruožtu, gauname klaidingus atsakymus. Kodėl man taip nesiseka? Kodėl šitas filmas/straipsnis/paveikslas pasirodė prieš pat man išleidžiant mano kūrinį? Kokia iš to nauda, vis tiek neturiu nieko geriau pasiūlyti. Kankiname save tokiomis mintimis ir sustabdome save nuo tolesnės kūrybos.
Ar šiandien prisėdau prie savo naujo kūrinio? Ar išsiunčiau e.laišką tam ir tam kontaktui? Ar susipažinau su naujais žmonėmis, galinčiais padėti man kūrybiniame kelyje? Šie klausimai, skatinantys mus judėti pirmyn, dažniausiai būna nustumiami į šalį besižvalgant į konkurentus. Tačiau tai tikrieji klausimai, į kuriuos atsakyti ne visada lengva. Daug lengviau atsiversti žurnalą ar laikraštį ir pamačius visus konkurentus, numoti į savo kūrybą ranka.
Tačiau kūryboje mus skatina vidinis impulsas, į kurį atsiliepiame, negalime sau leisti nuolat galvoti, ar jis teisingas ar ne, per anksti teisti, jog kūriniui nebus vietos šiame perpildytame pasaulyje. Kaip menininkams, mums iš tiesų užtenka būti ir kurti, o ne nuolat siekti kažką pralenkti. Tegu lyginimu ir vertinimu užsiima kritikai, mūsų pareiga - atsiduoti kūrybai, atrasti, kas taip labai stengiasi ištrūkti iš mūsų vidinio pasaulio ir nusėsti ant balto popieriaus lapo ar drobės.
Taigi kaskart pajutęs poreikį palyginti save su kitais ir nuvertinti savo darbą, atmink, jog lenktynės - tai tavojo ego poreikis būti geriausiu ir stipriausiu, tai tavojo ego poreikis būti originaliausiu, tarsi tai butu įmanoma. Visų darbai yra įtakoti prieš tai kūrusių menininkų darbų. Dažnai naujas meno kūrinys būna sena, tiktai naujoje šviesoje. Be to, pats žodis originalus yra kilęs is žodžio origin (iš anglų k. "kilmė"). Kiekvieno iš mūsų darbas kyla iš mūsų vidinės gelmės, iš mūsų gyvenimo, mūsų potyrių ir patircių, taigi vienaip ar kitaip tavo darbas visuomet bus originalus, nes jis tavo.
Konkurencijos dvasia dažnai mus skatina vertinti savo idėjas būsimo atpildo šviesoje. Stengiamės daryti tai, kas, mūsų nuomone, patiks kitiems, užuot darę tai, prie ko labiausiai linksta širdis. Tačiau iš tiesų net ir užbaigus darbą, sunku iki galo įvertinti jo būsimą atlygį. Ne kartą darbo eigoje vienas ar kitas darbas būna visiškai nuvertinamas, betgi kūriniui kartais tiesiog reikia laiko subręsti. Tad niekada neteisk, buk kantrus ir rašyk ar piešk blogai ir nemokšiškai, ignoruodamas vidinį kritikuojantį balsą. Suteik sau laiko prasiveržti."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą