12 SAVAITĖ - Atgauk tikėjimo jausmą

"Šią jau paskutiniąją menininko kelio savaitę pažvelgsime tiesiai į paslaptingąją kūrybiškumo širdį. Aptarsime faktą, jog kūrybiškumui reikalingas mokėjimas priimti bei visiškas pasitikėjimas - po vienuolikos savaičių šios abi savybės jau turėtų mums būti gana artimos. Pažvelgsime ateitin bei susipažinsime su užsislėpusiu paskutinės minutės noru save sabotuoti. 

"Nuotykiai prasideda tik įžengus mišką. Pirmasis žingsnis visuomet reikalauja pasitikėjimo." Mickey Hart, dėkingas būgnininkas

 

Pasitikėjimas

Kūrybiškumas reikalauja pasitikėjimo. Pasitikėjimui reikia atsisakyti kontrolės. Tai gąsdinantis žingsnis, kuriam dažniausiai priešinamės. Tačiau šis priešinimasis kūrybiškumui tai ne kas kita, kaip tam tikra savęs naikinimo forma. Statome kliūtis savo pačių kelyje. Kodėl? Tam, kad išlaikytumėm kontrolės iliuziją. Depresija, pyktis, nerimas ir kitos pasipriešinimo formos dažnai pasireiškia kaip neveiklumas, painumas ir nuolatinis "Nežinau...".

Tačiau iš tiesų žinome. Ir netgi žinome, jog žinome.

Kiekvienas iš mūsų turime vidinę svajonę, kurią galėtume vystyti, jeigu tik išdrįstume ją sau pripažinti. Ir pripažindami būtume atviri patys sau. Pats pripažinimo veiksmas būna sunkiausias. Tam dažnai gali padėti teigiami įsiteigimi: "Aš žinau, ką aš žinau." bei "Aš pasitikiu savo intuicija.". Kurį laiką sau tai kartodami galiausiai atrasime vidinės krypties kelią, kuriam vėlgi kils noras priešintis.

Pasipriešinimą nesunku paaiškinti. Dažnai mums būną sunku priimti faktą, jog mums "iš aukščiau" skirta lemtis bei mūsų didžiausios vidinės svajonės yra vienas ir tas pats. Vietoj to esame linkę neklausinėdami priimti nusistovėjusią šių dienų normą, jog šis pasaulis - tai vargo duona, turime atsiduoti pareigai ir kentėti iki pat mirties. Tiesa yra visiškai priešinga. Mes čia esame džiaugtis gausa ir gyventi!

"Sek paskui savo palaimą ir durys atsidarys ten, kur iki šiol jų nė nebuvo", rašė garsus mitologas Joseph'as Campbell'as. Kai atsiduodame savo vidiniam pašaukimui, liekami sąžiningi prieš save pačius ir sekame svajonėmis, pats pasaulis mums padeda. Elgdamiesi prieštaringai, sulaukiame prieštaringų įvykių aplink save.

Kai atsigręžiame į tuos gyvenimo periodus, kai viskas atrodė prieštaringa ir chaotiška, netrukus pastebime, jog ir patys tuomet buvome prieštaringi tiek mintimis, tiek veiksmais. Kai tiktais tariame tvirtą "taip" savo svajonėms, pasaulis netrunka atspindėti šį pasiryžimą ir atverti naujas duris.

Kiekvienas turime savo kelią. Keliaudami savuoju, jaučiame užtikrintumą, žinome, koks bus tolimesnis mūsų žingsnis, net jei ir nė nenutuokiame, kas mūsų laukia už kito posūkio. Pasitikėdami, išmokstame tikėti.

Paslaptis

Kūrybiškumas - kaip ir pats žmogaus gyvenimas - prasideda tamsoje ir mums būtina tai pripažinti. Itin dažnai esame linkę galvoti tik apie tai, kas šviesu, neveltui lemputės užsidegimas mums  asocijuojasi su naujos idėjos gimimu. Visgi itin šviesius kūrybiškus laikotarpius seka tokie pat svarbūs į save sutelkti, niūrūs ir tamsūs laikotarpiai.

Dažnai apie idėjas kalbame kaip apie mūsų kūrybos vaisius - vaikus. Tačiau ne visuomet suvokiame, jog kaip ir tikri vaikai, "idėjiniai vaikai" negali gimti neišnešioti. Idėjos, kaip stalaktitai ir stalagmitai, gimsta vidinio urvo tamsoje, formuojasi iš įkvėpimo lašelių šen ir ten. Turime išmokti išlaukti, kol jos iki galo subręsta. Arba, pavartojant sodininkystės metaforą, jugi nerauname lauk savo morkų ir burokėlių norėdami pažiūrėti, kaip jie auga.

Paišalionės, rašliavonės ir kiti panašūs užsiėmimai - tai tam tikra artistiškumo išraiška, reikalinga didžiosioms idėjoms užgimti ir išaugti. Dažniausiai tik aptikę savyje naujos idėjos užuomazgą puolame ją rauti lauk ir iš visų pusių išnagrinėti. Vis dėlto reikia atminti, jog kūrybos procesas - tai visiškas kontrolės paleidimas ir mokėjimas atsidavus išlaukti.

Ne kas kita, o paslaptis yra kūrybiškumo širdis. Kaip ir netikėtumas. Dažniausiai sakydami, jog norime būti kūrybiški, turime galvoje, jog norime būti produktyvesni. Būti kūrybišku reiškia būti produktyviu, tačiau ne per prievartą, o per bendradarbiavimą.

Turime išmokti pasitikėti tamsos periodais, nebijoti nevykusių, niekur nevedančių rašliavonių, galvodami, jog didžiosios idėjos taip ir nepasirodys. Idėjos perėjimas iš dalies primena duonos kepimą, reikia laiko jai užaugti. Jeigu per daug kočiosi ir knebinėsi tešlą pačioje pradžioje, ar nuolat atidengsi dubenį, kurioje ji guli, tešla nekils. Arba per anksti atidaryk orkaitės dureles ir kepinys subliukš. Taip ir su idėjomis. Joms reikia laiko pabūti tamsoje ir saugiai subręsti.

Taigi geriausias receptas didžioms idėjoms - leisk joms subręsti tamsos paslaptyje. Leisk joms lėtai atsiskleisti tavo sąmoningumo viršuje. Leisk joms nugulti ant popieriaus po mažą detalę ir gabalėlį.  Pasitikėdamas šiuo lėtu ir iš pažiūros netgi atsitiktiniu procesu, galiausiai išvysi mintyse užsidegančią lemputę ir džiugiai sušuksi: "Žinau!".

Žaidžianti vaizduotė

Kalbėdami apie kūrybiškumą, dažnai įsivaizduojame, jog kalbame apie Didįjį Meną. Tačiau turėdami tokį rimtą kūrybiškumo įvaizdį, netrunkame save pasmerkti, nes kūrybai reikia žaismo ir humoro: "Menas? A, taip, mano sesuo pernai vaikščiojo su juo į pasimatymus."

Gyvename itin ambicingais laikais, todėl dažnai esti sunku užsiimti tomis kūrybos formomis, kurios nepadeda mūsų karjeros tikslams. Norėdami atsigauti, turime peržvelgti savo kūrybiškumo supratimą ir įtraukti tai, ką anksčiau vadinome tiesiog laisvalaikio praleidimo būdais. Kūrybiško gyvenimo patirtis byloja, jog hobiai - tai neatsiejamai svarbi džiaugsmingo gyvenimo dalis.

Be to, laisvalaikio užsiėmimai dargi ir kūrybiškai naudingi. Ne vienas hobis padeda užliūliuoti racionaliai mąstančią ir teisiančią smegenų pusę ir taip leidžia pasireikšti netikėtam kūrybiškumui. Kai mano studentai atsimuša į kūrybiškumo išsekimo sieną, aš juos nusiunčiu atlikti keleto itin buitinių darbų - sulopyti senus rūbus ar iškuopti savo daržus. Skylių užlopymas ar gėlių persodinimas į didesnius vazonus gana tiesiogiai sutelkia žmogų ir suteikia jam vidinės plėtros jausmą.

Laisvalaikio užsiėmimai teikia ir dvasinės naudos. Atsidavę paprastai, tačiau mielai veiklai, atleidžiame savo ego vadeles ir tiesiog pasiduodame veiklos tėkmei, taip įgaudami platesnį akiratį į viską pažvelgti iš aukščiau ir atrasti sprendimų į įvairias problemas (kurios kartais tiesiog ima ir pačios savaime išnyksta).

Tai kūrybiškumo atgavimo paradoksas, jog turime rimtai išmokti į save žiūrėti lengvai. Išmokti žaisti mums turi tapti kone kasdieniu darbu. Dirbdami su Rytiniais puslapiais bei Pasimatymais su savimi, netrunkame atrasti pačių įvairiausių ir gana netikėtų kūrybiškumo apraiškų: mokyklos laikais su malonumu piešti paveikslai; kadaise suvaidinta pjesė ("Nežinau, ar mano vaidmuo buvo geras, tačiau žinau, jog man beprotiškai patiko vaidinti"); prieš dešimtmetį parašytos parodijos, kurias priverčiau savo brolį ir sesę suvaidinti; studijų laikais lankytos modernaus šokio pamokos.

Antrasis kosminis - ištrūkimo - greitis

Mano draugė Mišelė, turinti ilgametę įvairių romantiškų santykių patirtį, suformavo teoriją, kuri trumpai drūtai skamba šitaip: "Kai ruošiesi juos palikti, jie žino."

Šią teoriją galima pritaikyti ir kūrybiškumo atgavimo procesui. Mišelė ją vadina "Antruoju kosminiu - ištrūkimo - greičiu". Kai raketos atsiplešia nuo Žemės, ateina griausmingas sprogimo momentas, po kurio reikia perjungti antrąjį kosminį greitį. Mišelė šį momentą vadina Išbandymu.

"Išbandymas?"

"Taip, išbandymas. Na, žinai, kai sutinki savo puikųjį išsvajotąjį princą ir jauti, jog jis tau tuoj tuoj pasipirš ir staiga, bum, skambutis iš blogojo ex..."

"Aha."

"Arba kai susiruoši pagaliau mesti tą visiškai nemėgstamą, neapkenčiamą darbą ir viršininkas staiga nusprendžiau padidinti algą! Tokią akimirką svarbu neapsikvailinti prieš save ir nepasiduoti!"

Kitaip sakant, kiekvienas turime ne vieną asmeninį pavyzdį, kai kažkoks netikėtas įvykis įsiterpė mūsų numatytame kelyje, ir užuot sustiprinę pasiryžimą, to kelio visai atsisakėme. Nenuspaudėme "ištrūkimo greičio" pedalo, kuris būtų padėjęs atsiplėšti ir ištrūkti į išsvajotąsias aukštumas.

Aš pati kadaise turėjau vadybininką, kuris mažai veikė, bet daug man pataikavo. Taip pat kadaise dirbau su redaktoriumi, kuris liepė daugybę kartų perašyti straipsnį (iki mano koktumo), tuo pačiu nuolat pabrėždamas, kaip žavisi mano stiliumi.

Keletas gražių meilikaujančių žodelių ir pėda nuslysta nuo greičio pedalo. Lygiai taip pat veikia ir keletas papildomų banknotų. Dar galingesnis, tai mūsų artimųjų nuodingas balsas: "Tai tavo paties labui, ar tikrai gerai viską apmąstei?".

Būdami beatsigaunantys kūrėjai, dažnai pastebime, jog kiekvieną kartą, kai mūsų kūrybinis kelias įsibėgėja, staiga kišame galvas į smėlį ir puolame skambinti skeptiškam bei kritikuojančiam draugui, klausdami jo nuomonės. Tai mūsų Išbandymas.

Mūsų vidinis menininkas - vaikas, kuris kiekvieną kartą išsigandęs šaukiasi Mamos. Deja, daugeliu atveju mūsų vidinio vaiko Mamos - tai viso labo pakaitalai, šeimos nariai, draugai ir artimieji, pasiruošę suteikti mums savo svarbią ir itin svarią nuomonę. Norėdami to išvengti, turime laikyti liežuvį už dantų. Būtina atsiminti, jog pirmoji stebuklo taisyklė - tai uždaras savarankiškumas. Laikyk savo ketinimus savyje, brandindamas jų galią. Tik tuomet tavo svajonėms bus lemta išsipildyti.

Norėdami pasiekti antrąjį kosminį greitį, turime išmokti pasikliauti savo pačių vidine išmintimi, tyliai kovoti su savo dvejonėmis, atverti savo planus tik tiems ir tiktai tiems, kurie mumis tiki, mus myli ir palaiko.

Sudaryk sąrašą tų žmonių, kurie tave visuomet palaikys. Tuomet sudaryk antrą sąrašą tų žmonių, kurie tikriausiai bandys tave atkalbėti, sukritikuoti ar net pašiepti. Neliūliuok savęs mintimis, jog jie taip pat tau linki gero ar kad iš tiesų taip nemano. Įrašyk visus nusipelniusius į antrąjį sąrašą ir juos ten palik. Sutelk savo mintis į pirmajame sąraše esančiuosius.

Taigi prisimink savo svajones, savo tikslus, prisimink tuos, kuriais gali pasitikėti ir tvirtai laikyk pėdą ant antrojo kosminio greičio pedalo, kurį nuspaudus, raketa praskries pro visus kritikus ir abejojančius tiesiai į svajonių išsipildymo debesis."