"Šią jau paskutiniąją menininko kelio savaitę pažvelgsime tiesiai į paslaptingąją kūrybiškumo širdį. Aptarsime faktą, jog kūrybiškumui reikalingas mokėjimas priimti bei visiškas pasitikėjimas - po vienuolikos savaičių šios abi savybės jau turėtų mums būti gana artimos. Pažvelgsime ateitin bei susipažinsime su užsislėpusiu paskutinės minutės noru save sabotuoti.
"Nuotykiai prasideda tik įžengus mišką. Pirmasis žingsnis visuomet reikalauja pasitikėjimo." Mickey Hart, dėkingas būgnininkas
Pasitikėjimas
Kūrybiškumas
reikalauja pasitikėjimo. Pasitikėjimui reikia atsisakyti kontrolės. Tai
gąsdinantis žingsnis, kuriam dažniausiai priešinamės. Tačiau šis priešinimasis
kūrybiškumui tai ne kas kita, kaip tam tikra savęs naikinimo forma. Statome
kliūtis savo pačių kelyje. Kodėl? Tam, kad išlaikytumėm kontrolės iliuziją.
Depresija, pyktis, nerimas ir kitos pasipriešinimo formos dažnai pasireiškia
kaip neveiklumas, painumas ir nuolatinis "Nežinau...".
Tačiau iš tiesų
žinome. Ir netgi žinome, jog žinome.
Kiekvienas iš mūsų
turime vidinę svajonę, kurią galėtume vystyti, jeigu tik išdrįstume ją sau
pripažinti. Ir pripažindami būtume atviri patys sau. Pats pripažinimo veiksmas
būna sunkiausias. Tam dažnai gali padėti teigiami įsiteigimi: "Aš žinau,
ką aš žinau." bei "Aš pasitikiu savo intuicija.". Kurį laiką sau
tai kartodami galiausiai atrasime vidinės krypties kelią, kuriam vėlgi kils
noras priešintis.
Pasipriešinimą
nesunku paaiškinti. Dažnai mums būną sunku priimti faktą, jog mums "iš
aukščiau" skirta lemtis bei mūsų didžiausios vidinės svajonės yra vienas
ir tas pats. Vietoj to esame linkę neklausinėdami priimti nusistovėjusią šių
dienų normą, jog šis pasaulis - tai vargo duona, turime atsiduoti pareigai ir
kentėti iki pat mirties. Tiesa yra visiškai priešinga. Mes čia esame džiaugtis
gausa ir gyventi!
"Sek paskui
savo palaimą ir durys atsidarys ten, kur iki šiol jų nė nebuvo", rašė
garsus mitologas Joseph'as Campbell'as. Kai atsiduodame savo vidiniam
pašaukimui, liekami sąžiningi prieš save pačius ir sekame svajonėmis, pats
pasaulis mums padeda. Elgdamiesi prieštaringai, sulaukiame prieštaringų įvykių
aplink save.
Kai atsigręžiame į
tuos gyvenimo periodus, kai viskas atrodė prieštaringa ir chaotiška, netrukus
pastebime, jog ir patys tuomet buvome prieštaringi tiek mintimis, tiek veiksmais. Kai tiktais tariame tvirtą "taip" savo
svajonėms, pasaulis netrunka atspindėti šį pasiryžimą ir atverti naujas duris.
Kiekvienas turime
savo kelią. Keliaudami savuoju, jaučiame užtikrintumą, žinome, koks bus
tolimesnis mūsų žingsnis, net jei ir nė nenutuokiame, kas mūsų laukia už kito
posūkio. Pasitikėdami, išmokstame tikėti.
Paslaptis
Kūrybiškumas - kaip
ir pats žmogaus gyvenimas - prasideda tamsoje ir mums būtina tai pripažinti.
Itin dažnai esame linkę galvoti tik apie tai, kas šviesu, neveltui lemputės
užsidegimas mums asocijuojasi su naujos
idėjos gimimu. Visgi itin šviesius kūrybiškus laikotarpius seka tokie pat
svarbūs į save sutelkti, niūrūs ir tamsūs laikotarpiai.
Dažnai apie idėjas
kalbame kaip apie mūsų kūrybos vaisius - vaikus. Tačiau ne visuomet suvokiame,
jog kaip ir tikri vaikai, "idėjiniai vaikai" negali gimti
neišnešioti. Idėjos, kaip stalaktitai ir stalagmitai, gimsta vidinio urvo
tamsoje, formuojasi iš įkvėpimo lašelių šen ir ten. Turime išmokti išlaukti,
kol jos iki galo subręsta. Arba, pavartojant sodininkystės metaforą, jugi
nerauname lauk savo morkų ir burokėlių norėdami pažiūrėti, kaip jie auga.
Paišalionės,
rašliavonės ir kiti panašūs užsiėmimai - tai tam tikra artistiškumo išraiška,
reikalinga didžiosioms idėjoms užgimti ir išaugti. Dažniausiai tik aptikę
savyje naujos idėjos užuomazgą puolame ją rauti lauk ir iš visų pusių
išnagrinėti. Vis dėlto reikia atminti, jog kūrybos procesas - tai visiškas
kontrolės paleidimas ir mokėjimas atsidavus išlaukti.
Ne kas kita, o
paslaptis yra kūrybiškumo širdis. Kaip ir netikėtumas. Dažniausiai sakydami,
jog norime būti kūrybiški, turime galvoje, jog norime būti produktyvesni. Būti
kūrybišku reiškia būti produktyviu, tačiau ne per prievartą, o per
bendradarbiavimą.
Turime išmokti
pasitikėti tamsos periodais, nebijoti nevykusių, niekur nevedančių rašliavonių,
galvodami, jog didžiosios idėjos taip ir nepasirodys. Idėjos perėjimas iš
dalies primena duonos kepimą, reikia laiko jai užaugti. Jeigu per daug kočiosi
ir knebinėsi tešlą pačioje pradžioje, ar nuolat atidengsi dubenį, kurioje ji
guli, tešla nekils. Arba per anksti atidaryk orkaitės dureles ir kepinys
subliukš. Taip ir su idėjomis. Joms reikia laiko pabūti tamsoje ir saugiai
subręsti.
Taigi geriausias
receptas didžioms idėjoms - leisk joms subręsti tamsos paslaptyje. Leisk joms
lėtai atsiskleisti tavo sąmoningumo viršuje. Leisk joms nugulti ant popieriaus
po mažą detalę ir gabalėlį.
Pasitikėdamas šiuo lėtu ir iš pažiūros netgi atsitiktiniu procesu,
galiausiai išvysi mintyse užsidegančią lemputę ir džiugiai sušuksi:
"Žinau!".
Žaidžianti vaizduotė
Kalbėdami apie
kūrybiškumą, dažnai įsivaizduojame, jog kalbame apie Didįjį Meną. Tačiau
turėdami tokį rimtą kūrybiškumo įvaizdį, netrunkame save pasmerkti, nes kūrybai
reikia žaismo ir humoro: "Menas? A, taip, mano sesuo pernai vaikščiojo su
juo į pasimatymus."
Gyvename itin
ambicingais laikais, todėl dažnai esti sunku užsiimti tomis kūrybos formomis,
kurios nepadeda mūsų karjeros tikslams. Norėdami atsigauti, turime peržvelgti
savo kūrybiškumo supratimą ir įtraukti tai, ką anksčiau vadinome tiesiog
laisvalaikio praleidimo būdais. Kūrybiško gyvenimo patirtis byloja, jog hobiai
- tai neatsiejamai svarbi džiaugsmingo gyvenimo dalis.
Be to, laisvalaikio
užsiėmimai dargi ir kūrybiškai naudingi. Ne vienas hobis padeda užliūliuoti
racionaliai mąstančią ir teisiančią smegenų pusę ir taip leidžia pasireikšti
netikėtam kūrybiškumui. Kai mano studentai atsimuša į kūrybiškumo išsekimo
sieną, aš juos nusiunčiu atlikti keleto itin buitinių darbų - sulopyti senus
rūbus ar iškuopti savo daržus. Skylių užlopymas ar gėlių persodinimas į
didesnius vazonus gana tiesiogiai sutelkia žmogų ir suteikia jam vidinės
plėtros jausmą.
Laisvalaikio
užsiėmimai teikia ir dvasinės naudos. Atsidavę paprastai, tačiau mielai
veiklai, atleidžiame savo ego vadeles ir tiesiog pasiduodame veiklos tėkmei,
taip įgaudami platesnį akiratį į viską pažvelgti iš aukščiau ir atrasti
sprendimų į įvairias problemas (kurios kartais tiesiog ima ir pačios savaime
išnyksta).
Tai kūrybiškumo
atgavimo paradoksas, jog turime rimtai išmokti į save žiūrėti lengvai. Išmokti
žaisti mums turi tapti kone kasdieniu darbu. Dirbdami su Rytiniais puslapiais
bei Pasimatymais su savimi, netrunkame atrasti pačių įvairiausių ir gana
netikėtų kūrybiškumo apraiškų: mokyklos laikais su malonumu piešti paveikslai;
kadaise suvaidinta pjesė ("Nežinau, ar mano vaidmuo buvo geras, tačiau
žinau, jog man beprotiškai patiko vaidinti"); prieš dešimtmetį parašytos
parodijos, kurias priverčiau savo brolį ir sesę suvaidinti; studijų laikais
lankytos modernaus šokio pamokos.
Antrasis kosminis - ištrūkimo - greitis
Mano draugė Mišelė,
turinti ilgametę įvairių romantiškų santykių patirtį, suformavo teoriją, kuri
trumpai drūtai skamba šitaip: "Kai ruošiesi juos palikti, jie žino."
Šią teoriją galima
pritaikyti ir kūrybiškumo atgavimo procesui. Mišelė ją vadina "Antruoju
kosminiu - ištrūkimo - greičiu". Kai raketos atsiplešia nuo Žemės, ateina griausmingas
sprogimo momentas, po kurio reikia perjungti antrąjį kosminį greitį. Mišelė šį
momentą vadina Išbandymu.
"Išbandymas?"
"Taip,
išbandymas. Na, žinai, kai sutinki savo puikųjį išsvajotąjį princą ir jauti,
jog jis tau tuoj tuoj pasipirš ir staiga, bum, skambutis iš blogojo ex..."
"Aha."
"Arba kai
susiruoši pagaliau mesti tą visiškai nemėgstamą, neapkenčiamą darbą ir
viršininkas staiga nusprendžiau padidinti algą! Tokią akimirką svarbu
neapsikvailinti prieš save ir nepasiduoti!"
Kitaip sakant,
kiekvienas turime ne vieną asmeninį pavyzdį, kai kažkoks netikėtas įvykis
įsiterpė mūsų numatytame kelyje, ir užuot sustiprinę pasiryžimą, to kelio visai
atsisakėme. Nenuspaudėme "ištrūkimo greičio" pedalo, kuris
būtų padėjęs atsiplėšti ir ištrūkti į išsvajotąsias aukštumas.
Aš pati kadaise
turėjau vadybininką, kuris mažai veikė, bet daug man pataikavo. Taip pat kadaise dirbau
su redaktoriumi, kuris liepė daugybę kartų perašyti straipsnį (iki mano
koktumo), tuo pačiu nuolat pabrėždamas, kaip žavisi mano stiliumi.
Keletas gražių
meilikaujančių žodelių ir pėda nuslysta nuo greičio pedalo. Lygiai taip pat
veikia ir keletas papildomų banknotų. Dar galingesnis, tai mūsų artimųjų
nuodingas balsas: "Tai tavo paties labui, ar tikrai gerai viską
apmąstei?".
Būdami
beatsigaunantys kūrėjai, dažnai pastebime, jog kiekvieną kartą, kai mūsų
kūrybinis kelias įsibėgėja, staiga kišame galvas į smėlį ir puolame skambinti
skeptiškam bei kritikuojančiam draugui, klausdami jo nuomonės. Tai mūsų
Išbandymas.
Mūsų vidinis
menininkas - vaikas, kuris kiekvieną kartą išsigandęs šaukiasi Mamos. Deja,
daugeliu atveju mūsų vidinio vaiko Mamos - tai viso labo pakaitalai, šeimos
nariai, draugai ir artimieji, pasiruošę suteikti mums savo svarbią ir itin
svarią nuomonę. Norėdami to išvengti, turime laikyti liežuvį už dantų. Būtina
atsiminti, jog pirmoji stebuklo taisyklė - tai uždaras savarankiškumas. Laikyk
savo ketinimus savyje, brandindamas jų galią. Tik tuomet tavo svajonėms bus
lemta išsipildyti.
Norėdami pasiekti
antrąjį kosminį greitį, turime išmokti pasikliauti savo pačių vidine išmintimi,
tyliai kovoti su savo dvejonėmis, atverti savo planus tik tiems ir tiktai
tiems, kurie mumis tiki, mus myli ir palaiko.
Sudaryk sąrašą tų
žmonių, kurie tave visuomet palaikys. Tuomet sudaryk antrą sąrašą tų žmonių,
kurie tikriausiai bandys tave atkalbėti, sukritikuoti ar net pašiepti.
Neliūliuok savęs mintimis, jog jie taip pat tau linki gero ar kad iš tiesų taip
nemano. Įrašyk visus nusipelniusius į antrąjį sąrašą ir juos ten palik. Sutelk
savo mintis į pirmajame sąraše esančiuosius.
Taigi prisimink savo
svajones, savo tikslus, prisimink tuos, kuriais gali pasitikėti ir tvirtai
laikyk pėdą ant antrojo kosminio greičio pedalo, kurį nuspaudus, raketa
praskries pro visus kritikus ir abejojančius tiesiai į svajonių išsipildymo
debesis."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą