Epilogas

"Baigiant rašyti šią knygą, man labai norėjosi paskutinio potėpio, kokio tai išskiriančio dekoratyvaus pagyvinimo. Tai buvo mažas, šiek tiek pasipūteliškas, tačiau nekenksmingas noras, tačiau galiausiai prisiminiau nuostabius paveikslus, kuriuos kone subjaurojo riebus autoriaus parašas kampe. Taigi mano knyga baigsis be įmantrių pagražinimų.

Tiesą sakant, ši knyga tikriausiai baigsis vaizdeliu iš dargi kitos knygos. Kiek prisimenu, o gal netgi tai vaizduotės vaisius, ant Thomo Merton' o knygos "Septynių aukštų kalnas" viršelio buvo pavaizduotas kalnas, aišku, būtent septynių aukštų.

Ir iš tiesų buvo kalnas ant viršelio, ar visgi nebuvo, ne tiek ir svarbu dabar. Tą knygą skaičiau labai seniai, man buvo tuomet viso labo dvylika. Kas man iki šiol liko įstrigę, tai didžiulis kalnas, kurio viršun spirale vingiavo siauras takeliukas. Ir tas takeliukas, tas dvasinis takas puikiai atspindi, kaip aš įsivaizduoju menininko kelią. Juo keliaujant, vis tenka grįžti į matytas vietas, tačiau skirtingame aukštyje. Ir nors mums rodosi, jog jau esame čia buvę, visgi mūsų požiūris jau šiek tiek pasikeitęs ir į viską žvelgiame iš šiek tiek kitokio kampo. Dvasinio augimo kelias niekada nebūna tiesus, pamokos vis kartojasi, kartais užklumpa rūkas, kartais audra, o kartais kelią užtverią akmenys. Taigi dažnai tenka tiesiog susitelkti ties kitu žingsniu, nes viršūnės ir kelio tikslo nematyti, nors giliai širdyje žinome, jog kažkur ten, ji yra.

Taigi Menininko kelias - tai dvasine kelionė, tai piligrimo kelionė į save. Kaip ir visos didžiosios ir įspūdingos kelionės, joje pasitaikys nuotykių ir pavojų, ne vieną iš jų bandžiau aprašyti šioje knygoje. Kartais prie mūsų prisijungs kiti keliautojai, kartais jausime šalia žingsniuojančius nematomus palydovus. Geriausias mūsų vedlys bus mūsų pačių vidinis balsas, kartais labai menkas, tačiau jeigu tik leisime sau įsiklausyti, visuomet jį išgirsime.

Tam skirti žodžiai

O kaip aš norėčiau pakeisti kalbą ir žodžius,

Sulankstyti juos kaip drėgnus skudurus.

Uždėčiau juos tau ant kaktos,

Užriščiau žodžius ant riešų.

"Nagi nagi" - išgirstum garsus,

O gal net ir murmesius švelnius:

"Šššššššš, viskas bus gerai", -

Apkabintų jie tave nakčiai.

O kaip aš norėčiau pakeisti kalbą ir žodžius,

Pamyluot, nuramint, atvėsinti

Tavo karštinės nudegimus,

Kai karštis paverčia tave į priešą.

O kaip aš norėčiau pakeisti kalbą ir žodžius,

Išgyti žaizdomis tapusius prisiminimus,

Kuriems neturi nė vardų..."