"Šią savaitę grįšime prie teisingo požiūrio apie kūrybiškumą praktikos. Turėsime treniruoti savo gebėjimą įsiklausyti, ne tik veikti. Esė bei pratimai skirti atrasti ir įsigilinti į tavo širdžiai mieliausius ir artimiausius pomėgius, kurie leis atrasti vidinį ryšį su tavo svajonėmis.
Įsiklausymas
Gebėjimas įsiklausyti - tai įgūdis, kurį tobuliname kasdien rašydami savo Rytinius puslapius bei leisdamiesi į kūrybinius Pasimatymus su savimi. Rytiniai puslapiai padeda nuslopinti kritikuojantį balsą ir išgirsti, ką iš tiesų mums sako mūsų širdys. Pasimatymai su savimi atneša daugybę įkvėpimo akimirkų. Ir nors iš pirmo žvilgsnio abu šie procesai atrodo nesusiję su menu, nuolatinė jų praktika yra būtina kūrybinio gijimo procesui.
Menas - tai nėra bandymas kažką sumąstyti, o greičiau kažką padaryti. Jeigu bandome kažką sumąstyti - tarsi siekiame pasiekti kažką, esantį aukštai ten, virš pasiekiamumo ribos. Bandydami kažką padaryti - tiesiog atsiduodame veiksmui. Tai netgi ne tiesioginis mūsų veiksmas, o atsidavimas tėkmei, kuri iš tiesų nuveiks už mus. Mūsų užduotis - įsiklausyti.
Pavyzdžiui, įsijautęs aktorius, tai, pirmiausia, itin į save įsiklausantis aktorius, laukiantis vidinio impulso, nurodančio, kuria kryptimi judėti toliau. Įsijautęs dailininkas atsiduoda savo teptukui ir netrukus pradinis planas išnyksta ir lieka tiesiog tapymas, tarsi paveikslas pats turėtų savo esminį planą, dailininko pareiga - leisti teptukui laisvai judėti. Šokant, kuriant muziką, lipdant ar kuriant skulptūras, patirtis būna ta pati - esame laidininkai, o ne patys kuriame savo pastangomis.
Menas - tai sugebėjimas įsiklausyti, tarsi paveikslai, istorijos, muzika, šokio judesių seka jau gyventų kažkur pasąmonės ribose, ir mums beliktų juos atrasti ir išreikšti. Tarsi požeminė upė teka idėjiniai kūriniai, o mums belieka tą idėjų upę atrasti, leisti sau paskęsti jos srovėje. Išgirdę upės šnabždesį, veikiame, tarsi rašant diktantą parkeris juda pagal mokytojo tariamus žodžius.
Atėjus įkvėpimo akimirkoms, svarbiausia yra nedelsti, leistis į jas stačia galva, o tam reikia pasitikėjimo. Šį pasitikėjimo jausmą nuolat praktikuojame rašydami savo Rytinius puslapius ir eidami į Pasimatymus su savimi. Jų metu išmokstame ne tik įsiklausyti, bet ir laviname savo "klausą", kol vidinis balsas tampa skaidrus ir aiškus, o jo nurodymai vis tikslesni.
Ne vienas didis menininkas yra pasakęs, jog jis tesą tarpininkas, padedantis kūriniui išvysti dienos šviesą. Mikelandželas stengėsi išlaisvinti Deividą iš jį įkalinusio akmens. Džeksonas Pollock'as, tapytojas, teigė, jog paveikslas turi savo gyvenimą, jo kaip menininko pareiga - leisti atsiskleisti. Aš savo filmo scenarijų rašymo klasėse visuomet sakau, jog mūsų rašomas filmas jau egzistuoja kažkur visatoje, mums tereikia jį pamatyti savo vaizduotėje ir užrašyti.
Poemos, paveikslai, skulptūros, sonatos - puikūs meno (ir ne tik) kūriniai laukia, kol mes juos išvysime ar išgirsime savo vaizduotėje ir išleisime į dienos šviesą.
Nuolat praktikuojant, tampa vis lengviau "persijungti" į įkvėpimo režimą, kuomet mums tereikia įsiklausyti, o rezultatas ateina tarsi pats.
Kai pagaliau priimsi mintį, jog kūryba - tai prigimtinė tavo teisė, sugebėsi priimti ir antrąją mintį - jog kūryba ateis pas tave, jeigu tik jai leisi. Ir kai tik galutinai su tuo sutiksi, viskas aplinkui ims keistis ir įvairios idėjos atsiras pačiose netikėčiausiose vietose. Būk budri: iš širdies gelmių ateinantis vidinis balsas - tai sinchronijos balsas, padedantis tau plėsti savo kūrybiškumą ir patirti vis daugiau sinchroniškumo akimirkų.
Išgirsi dialogą, kurio ieškojai savo knygai, atrasi tinkamą dainą kuriamam šokiui, pamatysi nuostabią spalvą, taip tinkančią tavo naujajam paveikslui. Knygos, seminarai, susitikimai ir kiti įvairūs dalykai nuolat rasis tavo kelyje, vis priartinantys tave prie tavo kūrybinių tikslų.
Priimk visatos dovanas, neužverk joms durų. Visata - ji yra Didžioji Kūrėja. O kūrėjai visuomet palaiko vienas kitą. Taigi jeigu tikėsies, jog pasaulis padės tau įgyvendinti svajones, taip ir bus.
Perfekcionizmas
Vadink, kaip tik nori. Padaryti tinkamai. Arba atlikti iki galo ir tik tada griebtis kito veiksmo. Arba atitikti standartus. Ar paprasčiausiai - perfekcionizmu.
Perfekcionizmas neturi nieko bendro su noru atlikti darbą tinkamai. Arba su nori atlikti iki galo, arba atitikti standartus. Perfekcionizmas - tai atsisakymas judėti į priekį, tai užburtas ratas, kuomet nuolat stengiamės tobulinti tą pačią kūrinio detalę užuot judėję pirmyn. Neleidžiame sau laisvai kurti ir klaidoms tapti pamokomis. Norimi viską iš karto padaryti be priekaištų. Aukojame originalumą, aistrą ir akimirkos įkvėpimą dėl susigalvotų tobulumo standartų.
Perfekcionistas kuria nuolat galvodamas apie žiūrovą. Vietoj to, jog mėgautųsi procesu, jis stengiasi nuolat vertinti gautą rezultatą - dažniausiai vis nepakankamai.
Perfekcionistas funkcionuoja kairiąja, logine smegenų puse. Akimirkos kūryba iš karto imama vertinti niekad nenutylančio vidinio kritikos balso. Perfekcionistui neegzistuoja juodraščiai, apšilimo pratimai - jis nori tobulumo. Iš karto. Taigi projekto viduryje jis dažniausiai sustos, siekdamas viską įvertinti ir pataisyti. Ir į kur tai veda? Į niekur. Į niekuomet neužbaigtą darbą.
Be to, perfekcionistas visuomet nepatenkintas. Jis niekada nepasakys: "Oho, o man visai neblogai sekasi. Dabar ir toliau taip!"
Perfekcionistui visuomet yra ką pataisyti. Jis vadina tai nuolankumu, nors iš tiesų tai egoizmas. Išdidumas, nuolat verčiantis siekti tobulo kūrinio. Tačiau perfekcionizmas - tai nėra tobulumo ieškojimas. Atvirkščiai - tai bandymas atrasti savyje tai, kas blogiausia. Tai nuolat mums kuždantis balsas - niekada nepadarysi to kaip reikia, bandyk iš naujo.
Tačiau neturėtume jo klausyti. Neturėtume nuolat visko taisyti ar pradėti iš naujo.
Kūrinys gali niekada nebūti pabaigtas. Tiesiog kažkuriuo metu pajauti, jog viskas. Ir tuomet judi toliau. Prie kito kūrinio ar projekto, ar veiklos. Kurdama niekada nepasieki tobulumo, tačiau tam tikrą akimirką nusprendi, jog gana, ir kūrinys tampa užbaigtu. Paleisti tobulumo paieškas - tai natūrali kūrybiškumo dalis. Kiekvieną kartą kurdami, tai darome geriausiai, kaip tik tuo metu sugebame.
Rizika
Klausimas: Ką daryčiau, jeigu nesistengčiau visko atlikti tobulai?
Atsakymas: Visko gerokai daugiau nei dabar.
Ne vienas esame girdėję posakį, jog nekvescionuotas gyvenimas nevertas gyventi. Tačiau ar verta kvescionuoti negyventą gyvenimą? Mūsų kūrybiškumo gijimo sėkmės paslaptis - tai sugebėjimas pagaliau imtis veiksmo, net jeigu ir teks susidurti su nežinomybės rizika.
"Visi manys, kad man kū kū", sakome sau įsivaizduodami save pirmoje aktorinio meno klasėje arba žvelgdami į savo pirmuosius akvarelės bandymus. Vis bandome lygiuotis į srities meistrus ir neleidžiame sau būti tiesiog pradedančiaisiais, šioje stadijoje viską darančiais nevykusiai, nemokšiškai, nevėkšliškai. Mat nesvarbu kaip, svarbu, kad darome, kad rizikuojame, kad leidomės svajonės link.
O norėdami rizikuoti, pirmiausiai turime praplėsti savo įsivaizduotas galimybių ribas. Turime perlipti per nuolatini sakymą sau "Negaliu šito daryti, nes..." Nes kas? Aš per sena? Per jauna? Turiu per mažai pinigų? Per mažai laiko? Per daug išdidi? Per daug nedrąsi?
Dažniausiai sakydami sau, jog negalime kažko padaryti, iš tiesų turime galvoje, jog nedarysime tol, kol negalėsime to padaryti puikiai. Kuriantys menininkai žino, jog tai labai apgaulinga mąstysena. Kai kurie artistai netgi juokauja : "O taip, aš puikiai žinau, kaip reikia suvaidinti tą personažą - po to kai jau būnu jį suvaidinęs!"
Dažnai netgi kuriantys ir iš pažiūros sėkmingi menininkai iš tiesų bijo rizikuoti ir nuolat lieka prie įprasto, "saugaus" kelio, vengdami naujų išraiškos būdų ir formų.
Taigi kai išmoksime priimti faktą, jog geriau daryti blogai negu iš viso nedaryti, mūsų pasirinkimo galimybės gerokai išsiplės. Tad atsakyk sau, jeigu nenorėčiau to atlikti puikiai, ko imčiausi?
- Komedijos meno
- Modernaus šokio
- Šaudymo iš lanko
- Vokiečių kalbos
- Dailiojo čiuožimo
- Lėlių teatro
- Bilijardo
- Trumpų istorijų rašymo
- Filmų kūrimo
- Akvarelės
Labai dažnai verta imtis rizikos vien dėl paties veiksmo. Kiekvieną kartą įveikdami savo pasipriešinimą atveriame vis daugiau sau naujų durų. Tad paklausk savęs, ko gi imtumeisi, jeigu nesiektum to altikti tobulai?
Pavydas
Ne kartą esu girdėjusi sakant, jog pavydas - tai labai žmogiška emocija. Ir visuomet tai išgirdus imu galvoti, na gal jūsų pavydas ir žmogiškas, bet tikrai ne mano.
Mane apėmęs pavydas siaučia mano galvoje, suspaudžia krūtinę, susuka vidurius ir sugniaužia kumščius. Ilgą laiką laikiau pavydą savo didžiausia silpnybe ir tik visai neseniai supratau, koks sunkus draugas ir pagalbininkas man gali būti pavydas.
Pavydas - tai tarsi žemėlapis ir jis bus vis kitoks kiekvienam iš mūsų. Aš niekuomet per daug nereguodavau į moteris, novelių ir romanų rašytojas, tačiau filmų scenarijų rašytojos visuomet susilaukdavo aršios mano kritikos. Iki tuomet, kai pati parašiau savo pirmąjį scenarijų. Ir tuomet mano pavydas dingo, jį pakeitė bičiulystė. Taigi mano pavydas buvo ne kas kita, o užmaskuota baimė daryti tai, ko geidė mano širdis.
Pavydas visuomet slepia baimę, jog nepajėgsime pasiekti to, ko geidžiame, taip pat slepia nusivylimą, jog kažkas kitas gauna tai, ko taip trokštame mes patys, tačiau niekaip neišdrįstame. Pavydas - tai kandi emocija, sukaustanti mus, ir mintis, jog visatoje visko gausu visiems, ima rodytis absurdiška, imame save įtikinėti, jog vietos bus tik vienam - poetui, kūrėjui, dailininkui (priklausomai nuo mūsų svajonių).
Teisybė ta, jog vietos ir išteklių užteks visiems. Tereikia imtis veiksmo. Tačiau pavydas užtemdo mums akis, susiaurina mūsų požiūrį ir neleidžia laisvai kvėpuoti. Nebematome kitų galimybių. Ir tuomet ateina mintis, jog mums nieko kito nebelieka kaip tik pavydėti - tai pavydo maitinamas melas. Taigi pavydas atima mums norą veikti, kuomet veiksmas - tai mūsų kelias į laisvę iš pavydo gniaužtų svajonės link.
Pratimas "Pavydo žemėlapis"
Pavydo žemėlapis susideda iš trijų stulpelių. Pirmajame užrašyk tuos, kuriems pavydi. Antrajame - aprašyk pavydo priežastį, dėl ko pavydi, būk kiek galima tikslesnė. Trečiajame stulpelyje užrašyk priešnuodį, t.y.kūrybinės rizikos link vedantį veiksmą, kuris padės išsivaduoti iš pavydo gniaužtų.
Kitą kartą, tik pajutusi pavydo priepuolį, čiupk popieriaus lapą ir užrašyk savo pavydo žemėlapį.
KAS -- KODĖL -- PRIEŠNUODIS
Mano sesuo -- Ji turi tapymui skirtą kambarį -- Išmesti seną sekciją ir jos vietoje paskirti sau kampelį piešimui.
Mano draugas Edis -- Jis puikus detektyvinių romanų rašytojas -- Užrašyti trumpą detektyvinę istoriją
Tomas Sudokas -- Įžymus poetas -- Nusiųsti savo eilėraščius literatūriniam žurnalui
Net ir didžiausi pokyčiai prasideda nuo mažų žingsnelių. Pavydo spalva - žalia, bet žalia taip pat ir vilties spalva. Taigi išmokus pažaboti savo pavydą ir nukreipti jo neigiamą energiją veiksmo link, tavo ateitis ir svajonės taps vis žalesnės.
Pratimas "Archeologija"
Šio pratimo metu vėl teks pabūti sekliu siekiant iškasti įvairias palaidotas savo mąstysenos dalis. Atsakymai parodys, ko labiausiai ilgiesi iš praeities bei nurodys, kuo galbūt norėtum užsiimti šiomis dienomis ir taip praskaidrinti savo kasdienybę. Svarbiausia, jog atmintum - niekada nėra per vėlu.
Užbaik šias frazes:
- Vaikystėje praleidau progą...
- Vaikystėje man labiausiai trūko...
- Vaikystėje man būtų pravertę...
- Vaikystėje svajojau apie...
- Vaikystėje norėjau...
- Mūsų namuose visuomet trūkdavo...
- Vaikystėje man norėjosi daugiau...
- Man liūdna, jog niekada daugiau nebepamatysiu...
- Metų metus galvojau ir ilgėjausi...
- Vis kaltinu save, jog praradau...
Lygiai taip pat svarbu žinoti teigiamus praeities aspektus, taigi užbaik šias frazes:
- Mano ištikimas draugas (-ė) yra...
- Dalykas, labiausiai patinkantis man mūsų mieste, yra...
- Manau, kad turiu gražų (-ią)...
- Rytinių puslapių rašymas man parodė, jog...
- Mane itin domina...
- Manau, man vis labiau sekasi...
- Mano vidinis kūrėjas ima vis daugiau dėmesio skirti...
- Lepinu save...
- Jaučiuosi vis labiau...
- Tikriausiai, mano kūrybiškumas yra... "
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą