"Šią savaitę teks susidurti akis į akį su savo vidiniais kūrybiniais blokais. Gali kilti didelė pagunda tiesiog viską mesti, tačiau pasipriešink jai! Apžvelgsime ir pripažinsime praeityje mums kilusius emocinius sunkumus, kurie dar ir šiandien temdo mūsų kūrybines pastangas. Išgydysime gėdos jausmą dėl praeities nesėkmių. Atrasim užuojautą sau ir padėsime išgyti savo vidiniam menininkui-vaikui, trokštančiam kūrybinių aukštumų. Susipažinsime su įrankiais, padėsiančiais išardyti vidinius blokus.
Baimė
Vienas iš svarbiausių dalykų kūrybiškumo atgavimo kelyje - vadinti daiktus tikraisiais jų vardais. Daugelį metų savo nesugebėjimą kažką nuveikti vadinome tinginyste. Tai ne tik kad netikslu, bet dargi ir žiauru. Tikslumas ir užuojauta - štai ko mums reikia.
Užblokuoti kūrėjai nėra tinginiai. Jie tiesiog - užblokuoti.
Būti užblokuotam ir tingėti - tai du skirtingi dalykai. Užblokuoti menininkai dažniausiai turi labai daug energijos, kuri sunaudojama viduje ne kūrybiniams tikslams, o pasipriešinimui, vidinei neapykantai, apgailestavimui, širdgėlai ar pavydui. Užblokuoti artistai nežino, nuo ko pradėti. Dažniausiai jų mintyse sukasi didžiuliai planai ir tikslai, kurie atrodo nepasiekiami ir neįmanomi, o kai nesimato rezultatų, dažniausiai prilimpa tinginystės etiketė.
Taigi nevadink nesugebėjimo pradėti tinginyste. Vadink tai - baime.
Ar tai sėkmės baimė ar nesėkmės baimė, ar, kaip kad dažniausiai būna, baimė , jog aplinkiniai tavęs išsižadės - baimė stabdo kūrėją nuo kūrybos. Dažniausiai jos šaknys slepiasi giliai vaikystėje. Galbūt iš mūsų buvo reikalaujama labai daug, tarsi puikiai sugebėtume viską be jokių pastangų. Arba atvirkščiai, buvome nuvertinti kaip niekam tikę, nieko nesugebantys ir nieko nemokantys. Ar vienu, ar kitu atveju, galutinis rezultatas dažnai tampa giliai viduje įsišaknijusiais blokais.
Taigi kitą kartą susidūrusi su įprastiniu po tinginyste pasislėpusios baimės atveju - elkis su savimi švelniai. Ir paprašyk pagalbos.
Entuziazmas
"Reikia daug disciplinos, norint tapti menininku" - mums sako gero linkintys žmonės, kurie patys tik svajoja būti menininkais. Kokia pagunda! Kokia vilionė! Tokie geradariai kviečia mus gražintis priešais laukiančią publiką, kviečia įkūnyti herojišką įvaizdį, kuris, be kita ko, nėra teisingas.
Noras atrodyti itin disciplingu menininku - pavojingas, mat dažniausias jis pagrįstas paslėptu noru įtikti pačiai sau. Norime žavėtis savimi, jog esame tokie nuostabūs. Pradedame siekti režimo, o ne kūrybos. Tačiau mūsų vidinis menininkas, sugebantis kurti stebuklus, kuria pagautas akimirkos įkvėpimo, o ne įstatytas į disciplinos vėžias. Valia kurti nepadės sukurti geriau. Taigi ilgainiui kiekvienam kuriančiam menininkui reikia entuziazmo gerokai labiau nei disciplinos.
Entuziazmas - tai ne emocinė būsena, o dvasinis įsipareigojimas, atsidavimas su meile mūsų kūrybiniam procesui, grožio ir kūrybos pripažinimas aplinkui mus kiekviename žingsnyje.
Išvertus iš graikų kalbos "entuziazmas" reiškia "kupinas Dievo", taigi entuziazmas - tai nuolatinė gyvenimo energijos tėkmė mumyse, tiek dirbant, tiek žaidžiant. Tai džiaugsmas, o ne pareiga. Prisimink mažą vaiką, kuris kiekvienos veiklos griebiasi su didžiausiu džiaugsmu.
Ir pasižadėjimas sau kas rytą atsikelti su saule ir sėstis prie rašomojo stalo ar griebtis teptuko - tai ne karinės disciplinos veiksmas, o mažo nuotykio paieška. Tai tarsi mini pasimatymas su savo vidiniu menininku, kuriam kiekvieną vakarą sakome: "Susitiksime rytoj, saulei tekant, ir žiūrėsim, ką įdomaus nauja diena mums atneš."
Jeigu pažvelgsime į kiekvieną kūrybos reikalaujantį darbą kaip į žaidimą, mūsų kūrybiškumas asivers. Tad paversk savo darbo stalą žaidimų stalu (miniatiūriniai dinozaurai, mėgiamo žaidimo statulėlės, kristalai ir žvakės, mažiukas akvariumas, spalvoti pieštukai...).
Atmink - kūryba, tai procesas, kuris turi būti smagus. Ne veltui sakoma, jog kelionės tikslas yra pati kelionė, o ne galutinė stotelė. Taip ir kūryboje, svarbu kurti, žaisti ir mėgautis, o ne pasišvęsti vienuoliškam darbui.
Kūrybiniai posūkiai atgal
Kai norime išgydyti įsisenėjusią ligą, dažniausiai turime įsipareigoti įvairiems gyvenimo būdo pokyčiams. Kuriančios kūrybiškos asmenybės dažnai jaučiasi laimingos, o dažnai vien mintis apie nuolatinę laimę mus gąsdina, nes esame įprate savo poreikius patenkinti būdami nelaimingi. Sulaukiame daugiau dėmesio ir užuojautos būdami užblokuoti ir besiskųsdami. Taigi gijimo kelias ima gąsdinti, nes įprastinis užuojautos kiekis ima mažėti. Tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl dažnas suklumpa menininko kelyje ir pasuka atgal.
Taip jau yra, kad dažniausiai padarome sau "charakiri" tuomet, kai pirmoji kūrybinė pergalė būna (beveik) pasiekta. Eilėraščio, romano, vaidmens ar paveikslo (beveik) pasiekta sėkmė staiga mus nežmoniškai išgąsdina ir strimgalviais lekiame atgal į užguitą, užblokuotą vidinę būtį. Atrodo lengviau verkšlenti viduje ir kentėti nei nuolat sveikai kurti.
Dažnai kūrybiniai posūkiai atgal prasideda nuo abejingumo, kuomet nauja mintis ar idėja priimama be jokio entuziazmo - dažniausiai lyginant save su kitais, gerokai daugiau pasiekusiais menininkais. Tačiau jeigu nustosime kurti, liksime toje pačioje vietoje, kur ir esame. O esame kelyje ir normalu, jog kartais pasidaro baisu, norisi išklysti, kiekvienas pasitaikęs akmuo, kiekvienas ženklas kviečia išsukti iš kelio.
Mūsų kūrybiniai posūkiai atgal dažnai būna susiję su gėda. Iš pradžių gėdijamės savo baimės. Po to gėdijamės savo atsako į ją. Galbūt padėtų atsiminti, jog kiekvienas pasirinktas kelias paprastai turi tokių posūkių atgal, kurie, jeigu tinkamai priimami, padeda susivokti kur esame ir sparčiau žengti pirmyn.
Taigi atjausk save. Noras pasukti atgal kyla iš baimės - nesvarbu, ar tai pergalės, ar nesėkmės baimė. Svarbu, jog pripažintume sau, jog bijome. Taip, aš bijau. Taip, man reikia pagalbos. Taip, man reikia užuojautos ir supratimo. Elkis su savimi švelniai. Švelniais, tačiau ryžtingais postūmiais padėk sau žengti pirmyn.
Norėdama sau padėti, pirmiausia, pažvelk į priešais tykančius sunkumus. Atrask, kas labiausiai tave gąsdina. Kai pripažįsti pati sau, jog nori pagalbos, paprastai ta pagalba ima ir atsiranda. Nepasiduok egoistiškoms dainelėms, jog ir pati viską sugebi ar turi sugebėti. Vis tiek paprašyk, jog padėtų.
Taigi kai pajusi, jog ima kilti noras sukti atgal, paklausk savęs, į ką galėčiau kreiptis pagalbos. Ir tuomet...kreipkis.
Proveržis pro vidinius blokus
Norėdamas sėkmingai kurti, menininkas, pirmiausia, turi būti laisvas nuo apmaudo (pykčio) bei paispriešinimo (baimės). Ką tuo noriu pasakyti? Ogi tai, jog bet kokios vidinės kliūtys turi būti iškapstytos į dienos šviesą. Tik tuomet galėsime judėti toliau. Vidiniai blokai retai kada būna nežinomi ir neįvardinti. Atvirkščiai, dažniausiai tai būna labai aiškūs būdai ir metodai, kuriais užblokuotas menininkas ginasi nuo priešiškos aplinkos.
Atmink, tavo vidinis menininkas - tai vaikas, kuris kartais būna prastai nusiteikęs, kartais tiesiog įniršęs, kartais pavydus, kartais bijantis be priežasties. Kaip vaikas, tavo vidinis menininkas bijo tamsos, bijo blogiukų, bijo bet kokio nuotykio, kuris nėra "saugiai baisus". Tavo pareiga - save įtikinti, jog tau bus saugu žaisti ir kurti.
Prieš imantis bet kokio naujo projekto ar naujos idėjos įgyvendinimo visuomet sveika savęs paklausti keleto paprastų klausimų, kurie padės tau įveikti vidines kliūtis, stovinčias tarp tavęs ir tavo kūrybos. Jeigu kliūtys iškils kūrybai įsibėgėjus, šie klausimai padės išvalyti kelią.
- Užrašyk viską, kas tau sukelia apmaudą (pyktį) dėl šio projekto/idėjos. Nesvarbu, kad ir kaip mažmožiška, nereikšminga, nesvarbu ar neracionalu atrodytų - užrašyk viską, nes tai tavo vidinio menininko vaiko nepasitenkinimo priežastys. (Pvz. Man nepatinka, jog manęs paprašė antros, o ne pirmos. Man nepatinka projekto vadovas, pasipūtėlis kažkoks. Man nepatinka, jog mano viršininkė niekada nesilaiko duoto pažado... )
- Įsiklausyk į savo vidinį menininką ir užrašyk visas su projektu/idėja susijusias baimes, net ir tas, kurios atrodys itin kvailos ar tinkančios tik mažam vaikui. Suagusiajam bereikšmės, jos atrodo tarsi milžiniški neįveikiami kalnai tavo vidiniam menininkui. (Pvz. Man baisu, jog padarysiu prastai ir nė pati to nepastebėsiu. Man baisu, jog niekas nepastebės, kaip gerai padariau. Man baisu, jog mano idėjos bus pasenusios ir netinkamos. Man baisu, jog neturėsiu pinigų. Man baisu, jog niekada nepabaigsiu. Man baisu, jog nepradėsiu. Man baisu, jog būsiu viešai pažeminta..)
- Paklausk savęs, ar tai viskas. Ar neliko kur nors mažos, lyg ir nereikšmingos pasislėpusios baimės? Ar tiek kvailo, jog neverta nė minėti, pykčio? Užrašyk juos.
- Paklausk savęs, ką gausi/pasieksi, jeigu nuspręsi nesiimti šio projekto ar įgyvendinti šios idėjos. (Pvz. Jeigu neparašysiu šio straipsnio, nebus kas jo nekenčia ar kas jį kritikuoja. Jeigu nepabaigsiu šios knygos, mano bjaurusis vadybininkas nerimaus ir įkyrės. Jeigu nepiešiu/nešoksiu/nedainiuosiu/nekursiu, galėsiu ramiai sau kritikuoti kitus, galvodama, jog aš galiu padaryti geriau.)
- Sudaryk su savimi sandėrį: "Gerbiamoji Kūrybine Galia, aš pasirūpinsiu, jog projektas būtų padarytas, o tu pasirūpink to projekto nepakartojama, lūkesčius pranokstančia kokybe." Pasirašyk. Uždėk savo antspaudą.
Įspėjimas: tai labai galingas pratimas. Gali visiškai sunaikinti tavo kūrybinius blokus."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą