"Šią savaitę pažvelgsime į kitą svarbų kūrybiškumo priešą - laiką. Atrasi, kaip tavo laiko samprata stabdė tave norus imtis įvairių kūrybinių veiklų. Pamatysi, kaip gali čia ir dabar imtis praktiškų veiksmų ir pakeisti savo dabartinį gyvenimą. Iškasi seniai vaikystėje tau įdiegtas "tiesas", kurios iki šiol riboja tave ir tavo kūrybiškumą.
Išlikimas
Viena iš sunkiausių užduočių kiekvienam menininkui - tai išmokti išlikti. Menininkas turi išmokti išlikti net nuolat prarasdamas - prarasdamas viltį, veidą, pinigus, pasitikėjimą savimi. Net jeigu ir nuolat gauname, mus nuolat lydi nuostoliai. Toks jau menininko kelias, galima sakyti, jog nuostoliai - tai menininko kelio ženklai. Kiekvienas praradimas gali būti paverstas į atradimą ir tapti menininko stiprybe.
Kaip teigia specialistai, norint įveikti praradimo jausmą, pirmiausia reikia jį priimti, o tuomet juo pasidalinti. Tačiau dažniausiai vidiniai praradimai paslepiami giliai širdyje ir tampa menininko randais, kurie neleidžia jam toliau augti.
Kiekvieną kartą susidūrę su nuostoliu ar nesėkme (neparduotas paveikslas, neišleista knyga, nepripažintas filmas, nepatikusi skulptūra) - jaučiamės tarsi praradę ilgai brandintą, mylėtą ir augintą vaiką. Ir turime teisę liūdėti. Bandyti sau teigti, jog "visiems taip nutinka" ar "to ir reikėjo tikėtis" neverta, o ir nepadės. Leiskime sau iki galo pajusti netektį ir nuo jos nebėgti. Jaučiamės nusivylę, nusiminę ir aiškiai žinome, kodėl.
Šią sunkią akimirką svarbu nesukniubti prieš kritiką. Svarbu atskirti kritiką, kuri padeda pamatyti tiesą ir tobulėti, nuo kritikos, kuri skirta paniekinti bei pašiepti. Ypatingai žeidžia mokytojo ar globėjo pašaipi kritika, dažnai priverčianti menininką jaustis pažemintu, o galiausiai - kvailiu, kam iš viso ėmėsi meno.
Profesorių galia
Man tai buvo privilegija paskutiniais dešimtmečiais būti akademijos dalimi. Ir iš savo patirties galiu pasakyti, jog mokslinių institucijų akademikai dažniausiai patys yra užspiesti, neatskleisti meno talentai. Iškeliantys intelekto galią (kuri užgožia ir neleidžia atsiskleisti jų kūrybinėms galioms), jie dažnai nurašo studentų kūrybiškumą kaip nieko vertą.
Pasišventę moksliniui meno vertinimui, akademikai nurašo bet kokius studentų bandymus iškrypti iš rėmų. Peržvelgę kūrybinio rašymo programas jie pasibaisėja: "Tie žmonės ne tik kad mokosi kūrybiškumo, jie netgi jį praktikuoja! Kas žino, kur tai gali nuvesti..."
Prireikė nemažai metų ir nemažai akademinės veiklos, kol aš pati galiausiai supratau, jog akademikų nuodai kūrybišką sielą veikia stipriai, bet subtiliai. Galima atsakyti į tiesioginę kritiką ar priešiškumą, tačiau nuolatinis dėmesio nekreipimas ilgainiui užliūliuoja studentų kūrybiškumą.
Pamenu, viename gana žymiame universitete mano kolegos buvo pasišventę savo darbui, karjerai, nuolat rašė straipsnius apie filmų kritiką, dalyvavo įvairiuose renginiuose ir buvo pasiekę pripažinimą savo srityje, tačiau savo kuriantiems studentams nesugebėdavo ištarti nė vieno paskatinančio žodžio.
Kūrybiškumo beveik neįmanoma įvertinti intelekto terminais. Taigi universitetuose, kur intelektualinis gyvenimas paremtas nuolatine meno kritika bei meno dekonstrukcija, kūrybos menas tampa nesuprantamas, neskatinamas, jam nepritariama. Studentų darbai kruopščiai analizuojami, tačiau retai kada tinkamai įvertinami.
Šiais akademinio pasaulio pavyzdžiais noriu pabrėžti, jog kiekvienas tikras kūrėjas - menininkas aiškiai žino, jog analizuojanti proto galia ir kūrybinis impulsas vienas kitam prieštarauja. Besaikė analizė meną žaloja. Tai nereiškia, jog menui trūksta kruopštumo, veikiau mene pastebimo tikslumo kilmė dažnai būna gana kitokia nei teigia kritiko analizė.
Kūrybos pradžioje man buvo gana sunku priimti faktą, jog menininkas ir kritikas intelektualas - tai dvi atskiros asmenybės. Aš pati esu netgi gavusi nacionalinių apdovanojimų už savo kritikos darbus. Tačiau ilgainiui supratau, jog mano kritikos įgūdžiai netinka darbui su jaunais menininkais, kurie dažnai būna tarsi jauni daigai, kuriems reikia priežiūros ir rūpesčio. Ne kartą esu susidūrusi su užspiestais išskirtiniais talentas, kuriems nuo jaunų dienų buvo įdiegta, jog jų kūryba neatitinka kritikų nubrėžtų meno ribų.
Tokie jaunikliai praranda pasitikėjimą savo kūrybiškumu ir savo sugebėjimais, galvodami, jog nėra talentingi. Dažnai tokie menininkai leidžiasi į įvairius komerciškus projektus užuot ėmęsi to, kas artima širdžiai, rizikinga, bet tuo pačiu ir nauja bei įspūdinga. Taigi drąsa, o ne talentas kartais tampa būtina savybe norintiems tapti sėkmingais ir pripažintais.
Tad kuriantys menininkai privalo išmokti atsiriboti nuo savo mokytojų kenksmingos kritikos. Meno kelias panašus į sportinininko karjerą, kurioje visada būna traumų ir sužeidimų. Svarbu išmokti greitai įveikti nesėkmę, pasveikti, atsistoti ant kojų ir grįžti į bėgimo takelį, šiuo atveju - į kūrybinį gyvenimą. Dažnai menininko traumos tampa kuriančiojo pasirinkimų pasėkmėmis. Kai tenka rinktis tarp svajonės ir nežinomybės (kūrybinis projektas kitoje šalyje) bei to, kas žinoma ir įprasta (gyvenimas šalia draugų ir šeimos), svajonėms uždegama raudona šviesa. Tačiau kartėlis tampa menininko širdies žaizda. Tik pripažinęs savo praradimą, galėsi jį įveikti.
Po nuostoliais slypinti nauda
Kiekvienas žinome, jog pabaiga - tai nauja pradžia. Tačiau susidūrę su praradimu ar nuostoliu, tai užmirštame. Visas mūsų dėmesys skiriamas tik tam, kas pasibaigė, ką praradome, kuomet iš tiesų turėtume žiūrėti į priekį.
Kas kartą liūdėdami dėl to, kas praėjo, turėtume savęs paklausti: "kokia nauda slypi po šiuo praradimu?" Kiekviena situacija mums atneša naują pamoką, jeigu tik sutinkame ją priimti. Taigi paklausk savęs: "Kaip ši situacija gali man pasitarnauti? Kur link visa tai veda?" Atsakymai nustebins ir dažnai išlaisvins. Sunkiausia ir svarbiausia asimiliuoti praradimo skausmą į energiją, skatinančią veikti ir judėti į priekį. Tam tereikia priversti save patikėti, jog yra ir kita išeitis iš situacijos, jeigu tik leisi jai atsiskleisti.
Aš pati visa tai patyriau savo kailiu. Ilgai galvojau, jog norėdama sukurti tinkamą filmo scenarijų, pirmiausia, turiu tapti pripažinta rašytoja. Viena po kitos sekė mano nesėkmės, kol galiausiai, kai širdis daugiau nebegalėjo klausytis dar vieno "ne", nusprendžiau pati pastatyti filmą. Už savo pinigus, nedidelėje studijoje, su daug įvairiausių peripetijų mano filmas pasiekė dienos šviesą. Ne tik kad daug ko išmokau, be to, filmas sulaukė gana nemažai itin teigiamų įvertinimų.
Taigi kartais klausimą "kodėl man?" turėtų pakeisti klausimas "kaip kitaip galėčiau?". Nuo to laiko esu parašiusi daugybę straipsnių, kritinių apžvalgų, esė, interviu apie filmus. Rašiau daugybei žurnalų, esu parašiusi ir pastačiusi ne vieną filmą. Kodėl? Nes dievinu filmus. Ir todėl, jog turėjau drąsos savęs paklausti: "Ką galiu daryti kitaip?".
Menininkai, nepasiduodantys nesėkmėms, galiausiai laimi. Taigi kiekvieną kartą aplinkybėms susiklosčius nepalankiai, paklausk savęs, kokio mažo veiksmo galėtumei imtis svajonės link. Net jeigu tai viso labo puokštė lauko gėlių ir mini albumas tavo paveiksliukams ar patikusioms peizažo nuotraukoms. Mylėk ir lepink save.
Amžius ir laikas: produktas ir procesas
Klausimas: kiek tau bus metų, kai išmoksi groti pianinu?
Atsakymas: tiek pat, kiek ir nesimokius groti pianinu.
"Aš tam per senas" ir "Neturiu tam pinigų" - tai du patys populiariausi pasiteisinimai, kodėl negaliu imtis mėgiamos veiklos. Dažniausiai sakome sau "Man jau per vėlu" tuomet, kai bijome vėl tapti srities pirmokais.
"Aš per sena filmų statymo studijoms" - sakiau sau, kai man buvo trisdešimt penkeri. Iš tiesų savo kurse už daugelį studentų buvau keliolika metų vyresnė. Tačiau mano kūrybinis alkis buvo daug didesnės, turėjau gerokai daugiau už kitus gyvenimo patirties, be to, mano mokymosi kreivė buvo gerokai statesnė. Dabar, kai pati mokau studentus, dažnai pastebiu, jog gyvenimo patirties turintys studentai išsiskiria.
Taigi kaskart sau pasakęs "Man jau per vėlu", atmink, jog po tuo slepiasi tavo baimė. Ar per senas, ar per jaunas, dažniausiai bijai būti pradedantysis, bijai būti pažemintas kaip nemokša (nors ir niekas negimė mokėdamas). Bijai tiesiog pradėti.
Kūrybiškumas gimsta spontaniškumo akimirką, o akimirka - beamžė. Taigi kuriant, mūsų amžius nesvarbus. Kai išgirstame, jog įvaldyti naują meną prireiks metų ar kelerių, pašiurpstame - toks ilgas laiko tarpas, vietoj to, jog tiesiog mėgautumėmės kelione. Ar imsimės naujos veiklos, ar ne - tie metai vis tiek prabėgs.
Kita priežastis, verčianti mus bėgti nuo veiksmo, tai galutinio rezultato siekimas. Dažniausiai pats procesas mus žavi ir svaigdina, tačiau sau sakome, jog siekiame rezultato. Taigi nukreipę dėmesį nuo produkto į procesą, pajusime nuotykio šėlsmą. Siekdami rezultato - netrukus mėgausimės nuoboduliu ir apatija.
Gyvename vartojimu paremtoje visuomenėje, kur galutinis rezultatas turi būti čia ir dabar. Nenorime laukti. Tačiau menas - tai nėra rezultato siekimas, o mėgavimasis kūryba.
Taigi pasiteisindami sau, jog jau per vėlu, dažniausiai nesąmoningai galvojame apie galutinį rezultatą. Sutikti vėl būti pradedančiuoju, būti pirmoku - nusižeminimo ir atvirumo reikalaujantis žingsnis, vedantis mus atradimų link. Atradimai veda pasiekimų link. Tačiau viskas prasideda nuo pirmojo žingsnio.
Formos užpildymas
Ką turiu galvoje, rašydama, užpildyk formą? Ogi tai, jog griebtumeisi kito mažo žingsnio tavo kelyje, o nepultum iš karto prie didelio, kuriam gali būti dar nepasiruošęs. Pvz., norėdamas parduoti filmo scenarijų, pirmiausia, turi jį parašyti. Norėdamas jį parašyti, pirmiausia, turi sugalvoti idėją, tuomet ją aprašyti popieriuje iki turėsi maždaug 120 lapų kūrinį. Formos užpildymas - tai rytinių puslapių rašymas. Tai ryžtas kas rytą rašyti netgi tada, kai apima abejonės ir nepaleidžia jausmas, jog visa tai beprasmiška.
Jeigu išskaidytum filmo scenarijaus rašymą į mažesnes dalis, tuomet pastebėtum, jog kasdienė dalis gali būti prirašyta itin greitai ir be didesnių pastangų... Pvz., laukiant, kol išsisuks skalbiniai. Ir tuomet galėsi griebtis kitų dienos darbų be kaltės ir nerimo jausmo viduje.
Dažniausiai kitas reikiamas žingsnis būna nedidelis ir nesunkus - išsiplauti teptukus, nusipirkti daugiau molio, peržiūrėti vietinį laikraštį ir užsirašyti šokių studijų kontaktinę informaciją. Gali netgi sau įsiteigti, jog kasdien reikia viso labo vieno veiksmo, skirto tavo kūrybiškumui. Toks kasdienis įsipareigojimas užpildys formą.
Itin dažnai atsigaunantys menininkai įsivaizduoja savo kūrybiškumo puoselėjimą ir plėtojimą kaip didžiulį žingsnį, kuris iš jų pareikalaus itin daug pastangų, laiko ir kitų resursų. Tačiau tai viso labo iliuzija, kuri viso labo sukelia panikos priepuolius. Kas gali ramiai sedėti pirmoje savo tapybos pamokoje nuolat galvodamas, kaip reiks pasiteisinti šeimai?
Kūrybiškos asmenybės dažnai būna gana dramatiškos, taigi jos susikuria sau itin neigiamą dramą, kuri jas nukreipia nuo kūrybiškumo. Ir vietoj to, kas kasdien paskirtų 15 min kūrybiniam malonumui, jos nerimauja, kas atsitiks, jeigu jos to imsis!
Tad nustok sau nuolat kartoti: "Negaliu. Negaliu. Negaliu, nes...ir...ir..." Niekas tavęs neprašo imtis neįmanomo. Tiesiog nustok galvoti apie savo pasisekimo šansus ir imkis kito pasiekiamo žingsnio.
Itin dažnai užblokuotos asmenybės būna linkusios nerimauti ir per daug mąstyti. Formos užpildymas - tai daryti tai, kas pasiekiama ranka dabar, o ne sėdėti galvojant apie tai, kas šiuo metu nepasiekiama. Imkis vieno mažo žingsnio ir palik kankinančius klausimus nuošaly. Nes tam, kad kažkas pasikeistų - tavo santuokoje, šeimoje, darbe, aplinkoje ir pan. - nereikia didelių svarstymų, reikia tiesiog kasdienių mažų žingsnelių.
Kaip yra pasakęs poetas Theodore'as Roethke'is: " Atrandami eidami/Kur norime nueiti"
Taigi nuolant užpildant formą, nereikia griebtis didelių pokyčių. Jie vyksta patys, mūsų mažų žingsnelių forma.
Pratimas "Ankstyvas modeliavimas"
Nors gana retai sudedame visus taškus ant i, tačiau daugelis mūsų dabartinių praradimų yra susiję su praeities įtakomis. Vaikams dažnai sakoma, jog jie negali ir yra nepajėgūs atlikti to ar ano, arba, ir tai kartais net labiau kenkia, jog jie turi sugebėti viską. Vienu ar kitu atveju, ilgainiui tokie teiginiai užblokuoja vaiką. Peržiūrėk toliau pateiktus klausimus, kurie turėtų padėti tau iššifruoti praeityje nuolat girdėtų teiginių poveikį tavo dabartiniam mąstymui. Kai kurie atrodys, jog visai netinka. Bet kokiu atveju užrašyk viską, kas tik ateis į galvą.
- Kai buvau vaikas, mano tėtis manė, jog menas yra... Tai mane vertė jaustis...
- Prisimenu, vieną kartą jis (mano tėtis)...
- Tai mane privertė jaustis... Ir... Niekada to neužmiršau.
- Kai buvau vaikas, mano mama man sakydavo, jog nuolatinis svajojimas...
- Atsimenu, ji (mano mama) man liepdavo nustoti svajoti ir imtis/griebtis...
- Kiek pamenu, manimi visada tikėjo...
- Atsimenu, vieną kartą...
- Tai mane privertė jaustis...ir... Niekad to nepamiršau.
- Mano kūrybinės svajonės buvo sužlugdytos, kai...
- Neigiama to pamoka, kuri nėra logiška, bet aš vis dar tuo šventai tikiu, buvo, jog aš negaliu...ir negaliu būti kūrybiškas.
- Kai buvau vaikas, išmokau, jog...ir... - tai didelės nuodėmės, kurių aš ypatingai turiu saugotis.
- Užaugau galvodamas, jog menininkai yra...
- Mokytoja(s), sutrypusi mano pasitikėjimą savimi, buvo...
- Man buvo pasakyta, jog...
- Aš tikėjau šia mokytoja, jog...
- Geras pavyzdys visuomet man buvo...
- Kai žmonės man sako, jog aš talentingas, man atrodo, jog jie nori/siekia...
- Dalykas tas, jog aš manau, kad...
- Tiesiog negaliu patikėti, jog...
- Jeigu tikiu, jog esu tikrai talentingas, tuomet velniai nematė, galiu...ir..., ir.., ir.., ir...
Įsitikinimai
Iš čia pateiktų įsiteigimų išsirink penkis sau labiausiai tinkančius ir praktikuok juos kasdien šios savaitės metu:
- Aš esu talentingas.
- Aš galiu būti ir esu kūrybiška asmenybė.
- Aš esu geras žmogus ir geras menininkas.
- Kūrybiškumas - tai palaiminimas, kurį aš priimu.
- Lepinu save ir menininką savyje.
- Vis labiau dalinuosi savo kūrybiškumu.
- Nuo šiol tikiu viltimi.
- Nuo šiol egiuosi įsitivirtinamai.
- Nuo šiol priimu savo kūrybiškumo atgavimą.
- Nuo šiol tikiu, jog gyvenimas padeda man įgyvendinti mano svajones.
- Nuo šiol tikiu, jog gyvenimas padeda kuriantiems.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą