"Trečiosios savaitės metu gali pastebėti save nuolat svyruojant tarp neįprastų ir itin stiprių energijos bei pykčio, džiaugsmo ir nevilties protrūkių. Tai ženklas, jog pamažu grįžta tavo vidinės galios jausmas ir įsivaizduoti tavo ligšiolinių ribų pančiai ima trūkinėti.
Pyktis
Pyktis - tai kuras. Jaučiame pyktį ir tuo pačiu norą kažką padaryti - kažkam trenkti, kažką sudaužyti, kažkam kažką pasakyti. Tačiau kadangi jaučiamės esą "geri žmonės", dažniausią savo pykti užgniaužiame , jį ignoruojame, palaidojame, blokuojame, paslėpiame, sau meluojame, išgeriame tabletę ar taurelę, nuslopiname. Kitaip sakant, darome bet ką, tik neįsiklausome.
Pykčio reikia įsiklausyti. Mūsų pyktis - tai mūsų balsas, šauksmas, prašymas, maldavimas. Pyktį reikia gerbti. Kodėl? Nes pyktis tai tarsi žemėlapis, jis parodo mūsų ribas, parodo mums kryptį. Blokuotiems artistams pyktis - tai gijimo ženklas.
Pyktis turi priversti mus veikti, ne išsilieti. Pyktis mums parodo veiklos kryptį. Pyktis - tai ugnies audra, parodanti, jog mūsų senasis gyvenimas ritasi į pabaigą. Tai kuras, verčiantis mus judėti į priekį - naujojo gyvenimo link.
Tingėjimas, apatija, beviltiškumas - štai tikrieji priešai. Pyktis - ne priešas, pyktis - mūsų draugas. Ne mielas, ne švelnus, tačiau labai ištikimas draugas.
Pats pyktis - tai ne veiksmas. Tai kvietimas veikti.
Sinchroniškumas
Išreikštas veiksmas, savo ruožtu, iššaukia atsaką iš visatos. Pavyzdžiui, moteris prisipažįsta turinti seną svajonę vaidinti. Kitą dieną vakarienės pas draugus metu, šalia sėdintis vyras prisistato kaip pradedančiųjų aktorių mokytojas.
Mano patirtis sako, jog mus labiau gąsdina mintis, jog dievas/aukštesnioji galia iš tiesų egzistuoja negu kad galimybė, jog neegzistuoja. Ir nors nutikimai panašūs į pateiktą pavyzdį mums nutinka nuolatos, dažniausiai nurašome juos kaip atsitiktinumus. Žmonės kartais kalba, kaip būtų baisu, jeigu Dievas neegzistuotų. Manau, tokios šnekos yra bereikšmės. Daugelis iš mūsų jaučiamės gerokai laisvesni, kai manome, jog niekas mūsų iš arti nestebi.
Bijome atsakytų maldų, nes jos reiškia atsakomybę - tu pats to prašei. Nes jei iš tiesų egzistuoja aukštesnioji galia, kuri mus išklauso ir į mūsų maldas atsako, tuomet mes tikrai turime galios kažką pasiekti.
"Prašyk ir tau bus atsakyta. Belskis ir tau bus atidaryta...", šie Jėzui Kristui priskiriami žodžiai daug kam skamba ne itin maloniai. Jie parodo mokslinio metodo galimybę: prašyk (t.y.atlik eksperimentą) ir pažiūrėk, kas gausis (užfiksuok rezultatą).
Kitaip sakant, tikrasis pokytis prasideda iš vidaus į išorę. Ir kai tai padarome, visata atsako. Kai atsakome į savo vidinį sielos šauksmą, tą nenugalimą vidinį, dažnai užslėptą troškimą, kai jam įsipareigojame, visas pasaulis aplink mus ima keistis to troškimo įgyvendinimo link. Tas judesys, tas principas Karlo Jungo buvo pavadintas Sinchroniškumu, kurį, laisvai tariant, būtų galima apibūdinti kaip atsitiktinį aplinkybių ir įvykių sutapimą.
Pradėjusi savo kūrybiškumo atgavimą, gali būti nustebinta, nes tie laimingi sutapimai prasidės ant kiekvieno kampo. Nenustebk , jeigu norėsis juos visus ignoruoti. Dvasinė mokytoja Sonija Šoket tai vadino "Jabeet sindromu" - "Ja, bet tai viso labo atsitiktinumas". Kai kurie iš mūsų nori ignoruoti galimybę, jog visata gali būti protinga ir atsakanti į mūsų maldas, veikianti pagal mūsų interesą ir norus. Iš savo patirties galiu pasakyti, jog visata atsako į didelius planus, ypač į tuos, kuri sukelia daug džiaugsmo ir padeda plėstis.
Svarbiausia, jog atsimintum štai ką: pirmiausia ir svarbiausia yra KAS. KAIP ateis vėliau ir ateis pats. Kitaip sakant, pirmiausia, turi nuspręsti ir pasirinkti, KĄ nori nuveikti, pasiekti ar padaryti. Atsakymas į KAIP ateis pats savaime. Būtume iš tiesų nustebinti jeigu atvertume akis ir pamatytume kokia laisva ranka visata dalina mums savo dovanas.
Labai dažnai, netgi per dažnai žmonės, šnekėdami apie kūrybinį procesą, pabrėžia strategiją, KAIP tai pasiekti ir perkopti į rezultato pusę. Ir vis dėlto, paklausus menininko, kaip jis nutapė savo šedevrą, jis tikrai nepasakos tau apie strategiją, o greičiau apie laimingus atsitiktinius momentus. "Tūkstantis nematomų pagalbinių rankų" - taip Joseph'as Cambel'as vadina tas akimirkas. Aš jas vadinu sinchroniškumu. Ir aš tvirtinu, jog ir tu gali jomis pasitikėti.
Mums patinka apsimesti, jog sunku sekti paskui svajonę. Iš tiesų, sunku bus praeiti pro nuolat atsiveriančias duris. Nusisuk nuo svajonės, tačiau ji grįš. Ir jeigu nuspręsi ją šį kartą sekti, paslaptingos durys vėl atsivers.
Visata dosniai žarsto savo paramą ir pagalbą. Tai mes šykščiai ją priimame. Ar žinai tokį posakį: "Šok, ir tinklas atsiras po kojomis"? Savo knygoje "Škotiška ekspedicija Himalajuose" W.H.Murray'us rašo:
Tol, kol žmogus neįsipareigos, jis jausis neryžtingai, dvejos, ir visuomet bus galimybė atsitraukti, pasiduoti. Visuomet, kai kalbama apie iniciatyvą (arba kūrimą), vyrauja elementari tiesa, kurios ignoravimas turi galios nuslopinti bet kokią idėją ir sužlugdyti bet kokius planus. Ši tiesa skamba taip - tą akimirką, kai žmogus kažkam įsipareigoja, pati Apvaizda ima jam padėti.
Jeigu nepasitiki W.H.Murray'umi - arba manimi - gal pasitikėsi Gete. Valstybės veikėjas, Mokytojas, menininkas, pasaulietis, štai ką jis sakė apie Dievo apvaizdą ir jos pagalbą:
Kad ir kas tai būtų, jeigu manaisi, jog gali tai padaryti ar tiki, jog gali tai padaryti, pradėk. Veiskmas savyje talpina magiją, palankumą ir galią.
Gėda
Jeigu esame įklimpę baimėje kažką pradėti, dažniausiai nė nepastebime, jog už tos baimės slepiasi daug senesnis priešas - gėda. Gėda - tai kontroliuojantis mechanizmas, nes paprastai žmogus sugėdinamas siekiant jį sustabdyti nuo kažkokio veiksmo ar darbo.
Kai žmonės nenori kažko matyti, jie paprastai įsiunta ant to, kuris išvelka paslaptis į dienos šviesą. Daugelis šeimų yra linkusios laikyti savo paslaptis užrakintas palėpėje. Meno kūrinio pristatymas viešai gali atrodyti tarsi tamsios šeimos paslapties atskleidimas. O paslapties atskleidimas paprastai yra laikomas gėdingu. "Ką jie apie mane galvos, kai sužinos, jog aš tai sukūriau?", paprastai savęs klausiame. Ir tai itin gąsdinantis klausimas, ypač jeigu vaikystėje buvome sugauti ir sugėdinti darant ką nors netinkamo.
"Kaip tu drįsti?", šaukia suaugusieji ant vaiko, užlipusio ant šeimos žaizdos. "Kaip tu drįsti?", šaukia visuomenė, pamačiusi tiesas atskleidžiantį meno kūrinį. Menas su savimi atneša šviesą, menas nušviečia mus pačius, mūsų tamsiąsias kerteles. Menas atveria spintas, išvėdina palėpes bei sandėliukus. Menas atneša gijimą sieloms. Tačiau prieš užgyjant, žaizdą reikia pamatyti, ją reikia išvilkti į šviesą ir gryną orą. Ir toks veiksmas paprastai būna sugėdinamas. O pagrindinė gėdinimo priemonė - kritika.
Taigi kiekvienam kuriančiajam, kuris yra kada nors patyręs sugėdinimo jausmą - dėl to, kad jam kada nors ko nors reikėjo, dėl to, kad įlindo ne ten kur reikia, neišpildė to, kas buvo tikėtasi, ar atliko kažką, kas buvo uždrausta - tas pats gėdos jausmas užlies kas kartą susidūrus su gėdą provokuojančia kritika. Jeigu vaikas kada nors buvo sukvailintas ir sugėdintas dėl savo kūrybos, kiekvieną kartą bandydamas užbaigti naują kūrinį, jis turės kovoti su vidine gėda.
Daugelis menininkų pradeda su džiaugsmu naują darbą, ilgai ties juo dirba ir prieš pat užbaigiant, ima jausti didžiulį norą viską mesti. Darbas atrodo nieko vertas ir nebesinori jam skirti nė minutės daugiau laiko. Būtent dėl šios priežasties daugelis puikių pradedančiųjų režisierių filmų taip ir nepasiekia konkursų komisijos. Puikūs scenarijai taip ir lieka neišsiųsti, o talentingi aktoriai nepasirodo peržiūrose.
Taigi kiekvieną kartą išgirdę ką nors kritikuojant mūsų kūrybinį darbą vėl ir vėl išgyvename pasislėpusį, bet niekur nedingusį gėdos jausmą.
Tačiau šitoje vietoje turiu pasakyti, ne visa kritika yra bloga ar gėdinanti. Iš tiesų kritika yra sveikintina ir reikalinga norint mums, kaip kuriančioms asmenybėms, tobulėti. Kritikos nereikia vengti, tačiau svarbu išmokti atskirti, kuri kritika vertinga, kuri ne. Reikia išmokti atskirti, kieno kritika ir kada yra vertinga. Pirmąjį darbo juodraštį parodyk tik itin švelniai ir tavimi besirūpinančiai akiai. Per daug aštrus net ir geriausio draugo žodis gali sunkiai sužeisti tavo beatsigaunantį vidinį menininką.
Net jei ir negalima kontroliuoti visos mums skirtos kritikos, galime atskirti teisingą ir sveiką kritiką ir taip apsaugoti savo trapų vaiką-menininką savyje. Taip pat galime išmokti atsirinkti draugus ir artimuosius, kurie padės išsilieti ir atsigauti nuo užgaulios ir neteisingos kritikos.
Taigi mūsų kaip kūrėjų pareiga mums patiems - tai susikurti saugią aplinką, kurioje galėtume apsaugoti save nuo gėdos jausmo. Norėdami tokią aplinką susikurti, pirmiausia turime susitaikyti su vaikystės gėdinga patirtimi (geriausia ją užrašyti ir galbūt pasidalinti su patikimu ir subrendusiu draugu).
Kaip susidoroti su kritika
Kalbant apie kritiką, svarbu atskirti konstruktyvią, naudingą kritiką nuo blogos, užgaunančios, nužeminančios. Dažniausiai mums patiems tenka įvertinti išgirstą kritiką. Būdami kūrėjai, iš tiesų galime gana nesunkiai atskirti naudingąją nuo žalingosios. Tikslinga ir teisinga kritika suteiks kūrėjui palengvėjimo jausmą ("Aha, žinojau, kad ta dalis ne visai tinka, tik iki šiol nesupratau, kodėl") bei pakreips būsimus veiksmus reikiama linkme.
Iš kitos pusės, žalojanti kritika veikia tarsi kuoka per galvą. Beveik visada ji bus naikinančio ir žeminančio tono, dviprasmiško turinio, asmeninė, netiksli, tuščiai teisianti. Ji nesuteikia jokios naujos naudingos informacijos.
Tam tikros taisyklės padės tau tinkamai priimti bet kokią kritiką:
- Priimk visą kritiką iš karto ir užbaik tą reikalą.
- Užrašyk sau, kurios konkrečios detalės ir frazės tau labiausiai užkliuvo.
- Užrašyk sau, kurios detalės ir frazės tau atrodo naudingos.
- Padaryk sau kažką gero - prisimink seną komplimentą ar perskaityk gerą įvertinimą.
- Atmink, jog net jeigu ir sukūrei gana prastą darbą, tai gali būti kertinis akmuo žengiant tolimesne linkme šedevro link. Menas vystosi netolygiais šuoliais ir balta meno gulbė išauga iš daugybės bjaurių ančiukų.
- Dar karta pažvelk į išgirstą kritiką. Ar ji tau primena ką nors iš seniau, pvz., iš vaikystės? Pripažink sau, jog šių dienų kritika taip žeidžia tik todėl, jog primena neužgijusias vaikystės žaizdas.
- Parašyk kritikavusiam asmeniui laišką - nors jis tikriausiai ir nebus išsiųstas. Apgink savo darbą ir pripažink tai, kas buvo teisinga ir naudinga, aišku, jeigu tokių punktų buvo.
- Griebkis tolimesnių veiksmų. Įsipareigok sau sukurti ką nors naujo.
- Tiesiog daryk toliau. Kūrybiškumas - tai geriausias vaistas nuo kritikos.
Detektyvo darbas (Užduotis)
Daugelis užblokuotų asmenybių iš tiesų yra nepaprastai galingos ir kūrybingos, tačiau ilgainiui ėmusios jaustis kaltos dėl savo stiprybių ir talentų. Vietoj to, kad būtų pripažintos, užblokuotos asmenybės dažniausiai tampa aplinkinių - taip pat užblokuotų šeimos narių ar draugų kritikos taikiniu. Taigi kai tik užblokuota asmenybė bando prasiveržti ir grįžti prie savo kūrybinių šaknų, iš karto pasipila aplinkinių komentarai susiprotėti. Komentuojantys dažniausiai patys kenčia ir jaučia kaltės ir gėdos jausmą dėl savo neišnaudotų talentų ir savo nepasitenkinamą išlieja ant išdrįsusių kažką nuveikti.
Taigi šiek tiek seklio darbo, siekiant atrasti apleistas mūsų pačių asmenybės dalis. Perskaityk žemiau esančias frazes ir per daug negalvodama jas užbaik. Leisk sau užrašyti kas tik pirmiausia šaus į galvą. Nenustebk, jei sugrįš įvairūs prisiminimai ir stiprios emocijos.
- Mano mėgstamiausias vaikystės žaislas buvo...
- Mano mėgstamiausias vaikystės žaidimas buvo...
- Įsimintiniausias mano vaikystės filmas buvo...
- Nors aš to dažnai ir nedarau, man patinka...
- Jeigu šiek tiek atsipalaiduočiau, leisčiau sau...
- Jeigu nebūtų per vėlu, aš...
- Mano mėgstamiausias muzikos instrumentas yra...
- Kiekvieną mėnesį skiriu šią sumą pinigų savo pramogoms...
- Jeigu nebūčiau sau tokia šykšti, įsigyčiau...
- Sau skirti laiko man...
- Man baisu, jog jeigu pradėsiu svajoti, nes...
- Man slapčia patinka skaityti apie...
- Jeigu būčiau turėjusi idealią vaikystę, būčiau užaugusi...
- Jeigu nebūtų taip beprotiška, aš parašyčiau/sukurčiau/imčiausi...
- Mano tėvų nuomone, menininkai yra...
- Kas man keista šitam visam Menininko kelio procese, tai...
- Mokytis savimi pasitikėti man...
- Mane labiausiai pralinksminanti muzika - tai...
- Man labiausiai patinka vilkėti...
Augimas
Augimas - tai nepastovus judėjimas į priekį - du žingsniai pirmyn, vienas atgal. Neužmiršk šito ir būk kantri su savimi. Kūrybiškumo atgavimas - tai lėtas gijimo procesas. Gali jaustis puikiai ir daug nuveikti antradienį, tačiau jau trečiadienį viskas ims rodytis ne savo vietoje ir slysti iš po kojų. Tai normalu. Nenusimink ir neleisk atvėsti savo ryžtui, tai proceso dalis.
Labai dažnai pakilią ir įžvalgų kupiną savaitę pakeis vangi ir apatiška savaitė. Rytiniai puslapiai atrodys beprasmiai. Tačiau jie visuomet yra reikalingi. Rašydama rytinius puslapius netgi tuomet, kai jautiesi pavargusi ir viskas atrodo beprasmiška - mokaisi ilsėtis rašydama. Tai itin svarbu. Kaip kad sako maratono bėgikai, kiekvienam sparčiai nubėgtam kilometrui tenka dešimt lėtų kilometrų. Tas pats principas galioja ir kūrybiškumui.
Kitaip sakant, prisimink posakį : skubus darbas - šuniui ant uodegos. Taigi atsipūsk, neskubėk ir įsipareigok skirti sau šiek tiek laiko kiekvieną dieną (Rytinių puslapių prirašymui rytais ir nuveikti kažką mielo ar gero sau vakarais) ir ilgainiui pastebėsi, jog tavo širdis daug lengvesnė.
Rūpinkis savimi mažais, konkrečiais žingsneliais. Atsidaryk šaldytuvą - ar skaniai ir sveikai save maitini? Ar turi pakankamai kojinių? Ar turi patalynę pasikeitimui? Gal reiktų naujos kambarinės gėlės? Arba puoduko-termoso ilgai darbo komandiruotei? Leisk sau išmesti keletą senų drabužių. Jugi nebūtina visko laikyti.
Jeigu kasdien padarysi sau po mažą gerą darbą, pasaulis tau atsilygins dviem. Būk atvira neįtikėtinais keliais ateinančioms dovanoms - nemokamas kvietimas į koncertą, nemokama kelionė, pasiūlymas tave pavaišinti pietumis ar kava. Išmok pasakyti tokioms dovanoms "taip".
Atlik mažą eksperimentą. Sudaryk sąrašą naujų rūbų, kurių tau norėtųsi. Labai dažnai sąrašas bus išpildytas gerokai greičiau nei tikėsiesi bei gana neįtikėtinais būdais.
Labiau nei bet ko kito, tau šiuo metu reikia vienatvės akimirkų. Momentų, kuomet tyloje pabūtum pati su savimi. Tegu tai tampa tavo nauju įpročiu, kelis kartus per dieną stabtelti, giliai įkvėpti ir savęs paklausti, kaip šią akimirką jautiesi. Įsiklausyk į atsakymą. Atsakyk sau. Jeigu esi itin sunkaus darbo viduryje, pažadėk sau mielą atlygį užbaigus.
Taip, kitais žodžiais tariant, turi savimi rūpintis tarsi rūpintumeisi mažu vaiku. Būdama kūrybiška asmenybė daug daugiau pasieksi švelnumu ir meiliu žodžiu nei savęs prievartavimu."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą