5 SAVAITĖ - Atgauk savo galimybių jausmą

"Penktos savaitės metu tavęs bus prašoma apmąstyti, kas tavęs laukia, jeigu ir toliau liksi įstrigusi. Pamatysi, kas bus, jeigu ir toliau ribosi savo galimybes. Kas bus, jeigu ir toliau sieksi gero kitiems, taip atsisakydama savo esybės ir autentiškumo. Galbūt kils noras imtis radikalių pokyčių.

Ribos

Viena iš priežasčių, kodėl nepatiriame gyvenimo dosnumo - tai mūsų ribotas supratimas apie tai, ką iš tiesų galime pasiekti. Kartais įsiklausome į savo vidinį balsą, išgirstame nuostabią idėją - ir ją atmetame kaip beprotišką ar neįmanomą. Be to, dažnai jaučiamės esą itin svarbūs asmenys ir nenorime atrodyti tarsi kvailiai, lakstantys paskui nerealią grandiozinę idėją. Dažniausiai nė nesusimąstome, kad grandiozinės ir nerealios idėjos GALI būti mūsų įgyvendintos.

Atsiverdami minčiai, jog kiekviename iš mūsų slypi neišsenkantis kūrybinis šaltinis, atsiveriame idėjai, jog mums yra prieinama neišsenkama banko sąskaita. Tačiau užuot patikėję begaline gyvenimo galia, prisirenkame idėjų apie ribotą gyvenimo prigimtį, apie tai, ko ir kiek galime tikėtis įvairiose situacijose, nė nepagalvodami, kokie šykštūs patys sau esame. Ir dažniausiai sulaukę neįtikėtinos ir itin dosnios gyvenimo dovanos - siunčiame ją atgal.

Turbūt ne viena skaitydama šį skyrių pagalvosit, jog visa tai skamba tarsi iš magijos vadovėlio burtininkams: karštai paprašiau...ABRAKADABRA...yra! Žinok, kartais taip ir atrodys. Apie ką mes čia šnekame, tai tarsi sąmoningas ryšys tarp tavęs ir gyvenimo, kuomet lėtai ir tolygiai judi savo aiškios svajonės link, nuolat įveikdama įsisenėjusių neigiamų įsitikinimų kliūtis bei sekdama iš įvairiausių, dažnai netikėtų kampų išlindusius kelrodžius. Ir galiausiai...ABRAKADABRA. Laikysi svajonę savo delne.

Šių burtų paslaptis, visų pirma, tai aiškus vidinis žinojimas, jog ta svajonė (kad ir kokia grandiozinė bebūtų) yra tau pasiekiama. Gyvenimo dosnumas yra beribis, kiekvienam užteks, taigi užmiršk bet kokį kaltės jausmą, kodėl tau turėtų pasisekti labiau negu tavo vargšui kaimynui, iš tiesų, visiškai užteks jums abiems su kaupu.

Labai dažnai iš vaikystės situacijų iš tėvų atėjęs stokos jausmas mus persekioja visą likusį gyvenimą. Taigi atmink, jog prieš tave -ne tėvai, o ištisas, begalinis gyvenimas, kurio dosnumui nėra ribų. Tai atsiminus ir iki širdies gelmių įsisavinus šį faktą, bus daug lengviau atrakinti visiems prieinamus gyvenimo lobynus.

O taip, tikrai, mes čia nekalbame tik apie dvasinius lobynus. Pinigų užteks visiems. Idėjų užteks visiems. Darbų užteks visiems. Meilės, draugų, namų užteks visiems. Tereikia įsiklausyti į savo vidinį balsą ir atrasime sau skirtą kelią, kuriame rasime savo išsvajotus turtus, draugus, mylimuosius, projektus, idėjas bei finansinius išteklius. Labai dažnai galvodami apie savo norus, iš karto imame galvoti apie tai, kaip tie norai galėtų išsipildyti, o apsvarstę visus galimus variantus itin nusiviliame, nes "galva neišneša", kaip tai būtų įmanoma. Esi teisi tik dėl vieno dalyko - ne tavo galvai žinoti, KAIP tie norai išsipildys. Leisk gyvenimui veikti.

Net ir metams prabėgus po mano pačios kūrybiškumo atgavimo, aš kartais tampu šiek tiek skeptiška, juk ne gyvenimas nuspręs, ar aš tinku paaukštinimui, o mano viršininkas. Taigi noriu perspėti visus, norinčius savo likimą atiduoti tik į žmogiškąsias rankas. Toks įsitikinimas tave tik apribos. Antra vertus, dažnai ženklai, rodantys kelią svajonės link, ateis iš aplinkinių žmonių. Tačiau ar tai viso labo atsitiktinumas, ar už to slypi dieviška ranka?

Jau ne kartą esu minėjusi, jog kūrybiškumas - tai dvasinis procesas. O kalbant apie dvasinius dalykus dažnai tenka daugiau ar mažiau betarpiškai pasitikėti. Iš pradžių tai gali būti nekalta idėja užsirašyti į šokių pamokas - pirmas žingsnelis svajonės link. Po kurio laiko, galbūt kils noras aukštesnio lygio pamokoms, kursams ar net specialioms šokių stovykloms. Galiausiai, gims idėja knygai arba šokių studijai. Kiekvienai naujai idėjai aplankant mus, tenka pasitikėti, nerti į nežinią, nepaisant vidinių priešiškų nusistatymų, t.y.žengiame konkretų žingsnį, vedantį svajonės link.

Jeigu visa tai vis dar skamba miglotai ir neaiškiai, tiesiai šviesiai paklausk savęs, kokio kito žingsnio vengi? Kokių svajonių atsisakai, sakydama, jog neturi tam galimybių? Ir galiausiai, kokio atpildo sulauki, nuolat save ribodama?

Kiekvienas galime pasirinkti gyvenimą kaip pirminį šaltinį. Toks pasirinkimas padės atsisakyti priklausomybės ir nerimo, nes visuomet būsime tikri, jog pats gyvenimas mumis pasirūpins. Mūsų pareiga - įsiklausyti į save, kaip.

Vienas iš būdų įsiklausyti - tai Rytiniai puslapiai. Kas vakarą, prieš pat miegą, galime užrašyti sau sritis, kuriose mums norėtųsi gyvenimo paramos. Rytą iš naujo rašant apie šias sritis tarsi iš niekur atsiras naujos mintys, požiūriai ir idėjos. Atlik tai kaip eksperimentą: suformuok klausimą vakare ir užrašyk atsakymą ryte. Būk atvira visoms atėjusioms idėjoms. 


Atrask vidinę upę 

Jau keturios savaitės kaip kad kapstomės tavo sąmonėje. Matėme, kaip dažnai jaučiamės neigiamai ir esame apimti baimės, kaip buvo baisu tiesiog patikėti, kad įsiklausę į savo vidinį kūrybinį balsą galima rasti savo vietą. Atsirado viltis, nors kartais ji vis dar mus gąsdina.

Dvasinės priklausomybės link vedantys pokyčiai dažniausiai būna nuoseklūs. Mes keitėmės lėtai, tačiau užtikrintai. Kiekvieną dieną stengėmės tapti sąžiningesni sau, atviresni sau ir pozityviems pokyčiams. Dažniausiai tokie vidiniai pokyčiai atitinkamai keičia ir mūsų ryšį su aplinkiniais. Lengviau būti atviriems ir sakyti "tiesą" bei įsiklausyti į kitus. Lengviau neteisti tiek savęs, tiek kitų. Kaip tai įmanoma? Tai Rytiniai puslapiai, nuolatinis sąmonės minčių srautas, padeda mums pamažu atsilaisvinti nuo ilgai mus laikiusių nuomonių ir trumparegių tiesų. Staiga pasidaro gana akivaizdu, jog mūsų nuotaikos, mūsų požiūriai ir įžvalgos yra laikinos, nuolat besikeičiančios, besiplėtojančios. Nuolatinio judesio, kaitos pajautimas tampa neatsiejama kasdienybės dalimi. Jaučiamės tarsi gyvenimo upė, nuolatinė tėkmė mus gracingai neštų gerovės, pasirinkto gyvenimo ir svajonių link.

Dvasinė priklausomybė, apie kurią čia kalbame, tai priklausomybė nuo mūsų vidinio balso, neišsenkamos kūrybinės vidinės versmės. Tapę nuo jos priklausomi, tampame laisvi nuo viso kito aplinkui. Paradoksalu, tačiau kelias į save - tai vidinis kelias tikro ryšio su kitais žmonėmis link. Tikras intymumas prasideda savyje. Išsilaisvinę nuo didžiulės vienatvės baimės tampame atviresni spontaniškai akimirkai. Išsilaisvinę nuo nuolatinio poreikio nuolat priešintis, tampame labiau mylintys ir nesijaučiame nuo to apsunkę.

Vis dažniau įsiklausydami į vaikišką balsą savyje, imame jaustis vis saugesni jo įsiklausę. Jausdamiesi saugesni, suvokiame, jog balsas mums kalba vis garsiau. Kol galiausiai net ir itin sunkiomis pykčio, nevilties, nerimo, susierzinimo ar neapykantos sau akimirkomis girdime tylų pozityvų balsą savyje, sakantį, jog nepaisant visko, aš galiu...ir būtų smagu...

Daugelis, kas rytą skirdami laiko Rytiniams puslapiams, pajaučia, jog sukietėjęs ir nejudrus išorinis kiautas ima laisvėti ir vis lengviau sakome "taip" pasirodžiusioms naujoms galimybėms. Išlaisvindami save iš senų nuomonių ir įsitikinimų vis dažniau pagauname save netikėtų nuostabių nuotykių viduryje. Pradžioje užtenka, jog vietoj "tikrai ne", pasakytume "galbūt", ir stebuklingos durys ima vertis prieš mus.

Daugybę kartų esu stebėjusi, kaip atsigaunantys menininkai atranda savo vidinį balsą, į jį įsiklauso ir jų svajonės bei norai ne tik kad atgyja, bet ir tampa itin aiškūs. Ir jau po pirmųjų kelių nedrąsių žingsnelių tų svajonių link, pasaulis staiga sudreba ir su trenksmu atsidaro naujos durys. Šią akimirką svarbiausia išmokti priimti gyvenimo dosnumą. 


Dorybių pinklės

Kiekvienam menininkui reikia ramaus laiko valandėlių, skirtų vien tik sau, nieko neveikiant. Reikia nemažai drąsos, pasitikėjimo bei sugebėjimo greitai atgauti jėgas ir pusiausvyrą, norint iš tiesų skirti sau ramybės laiko. Aplinkiniams, ypač artimiesiems, šeimai, draugams, atrodys tarsi tu nuo jų nutolsti. Taip ir yra.

Menininkui toks atsitraukimas yra būtinas, nes kitaip jausiesi pikta, susierzinusi, išsibalansavusi. O jeigu laikotarpis be tokių valandėlių užsitęs, gali apimti depresija, priešiškumas, kol galiausiai tampame tarsi užspeisti gyvūnai, šiepiantys dantis šalia esančiam šeimos nariui ar draugui, norėdami, kad mus paliktų ramybėje ir nustotų reikalavę.

Tačiau reikalavimai ateina ne iš aplinkinių, tai mes patys iš savęs reikalaujami nuolatinio darbingumo ir produktyvumo, nesuteikdami sau atokvėpio valandėlių. Kiekvienam besidarbuojančiam reikia jėgas sugrąžinančių vienatvės valandėlių, nes kitaip mūsų vidinis menininkas išsikvėps. Ilgainiui tampame ne tik išbalansuoti, imame grasinti aplinkiniams.

"Vargas tam, kuris pabandys man sutrukdyti!" "Vargas nesupratusiam mano užuominų nuo manęs atstoti!" Tokie grasinimai pasipila šalia esantiems ir nieko blogo nepadariusiems brangiems žmonėms. Dažnai ir vaikams. ("Nepykdyk manęs, nes...")

Dažnai tokia vidinė būsena veda gilios depresijos link. Nebematome aplinkui jokio džiaugsmo ir grožio, viskas tampa niūru, pesimistiška. Mūsų darbas ar kūryba vis dar gali sektis, tačiau iš tiesų veikiame iš savo paskutinių atsargų, kurios gali bet kurią akimirka baigtis.

Esame įkliuvę dorybių spąstuose.

Mat daugelis iš mūsų, užuot pasirūpinę savo pačių gerbūviu, pirmiausia dėmesį skiriame aplinkiniams ir jų užgaidoms. Dažniausiai toks elgesys remiasi įsitikinimu, jog privalau būti gera ir paslaugi kitiems, apie save turiu galvoti paskiausiai. Galvojame, kad savanaudiška važiuoti į atostogas vienai, kone neatleistina atrasti laiko mėgstamiems užsiėmimams auginant vaiką ir pan. Aukojame savo svajones norėdami pasirodyti esą geri ir besiaukojantys vardan bendros gerovės.

Buvimas auka tampa dorybe. Mes kenčiame, aukojamės ir galvojame, kad nuo to jaučiame pasitenkinimą.

Šį viliojantį, dirbtinį, dvasinį polinkį aš vadinu dorybių pinklėmis. Jaučiamės esą itin dvasingi, verti pagarbos ir išaukštinimo dėl savo nuolankaus atsidavimo ir kančios. Tačiau iš tiesų esame viso labo tamsios, tiesą ignoruojančios žmogystos, bijančios pažvelgti į savo vidų ir išdrįsti pasakyti sau ir aplinkiniams: "Nebenoriu būti gera, paslaugi, nesavanaudė, dosni, nuolat padedanti... Noriu, kad tiesiog PALIKTUMĖT MANE RAMYBĖJE!"

Jeigu per ilgai ignoruojame savo vidinį balsą, jis nuslopsta ir iš mūsų lieka viso labo tuščias kiautas, nuolankiai vykdantis savo kasdienes funkcijas, bendraujantis su kitais, tačiau viduje tuščias, be gyvybės, be gyvenimo džiaugsmo. Mūsų vidinis vaikas, mūsų kūrybinė dvasia atsitraukė, mus paliko, nebeiškentusi nuolatinio ignoravimo.

Taigi bijodami būti palaikytais savanaudžiais, save prarandame.

Dažniausiai toks elgesys prasideda dar vaikystėje, kai esame suaugusiųjų nuolat mokome paklusti, pasidalinti, pasiaukoti vardan kitų. "Na nebūk tokia savanaudė!", nuolat mums kartoja kuris nors iš globėjų ar auklėtojų. Iš tiesų, mūsų vidinis aš ne visai atitinka standartišką gerumo apibrėžimą - jis moka pasakyti "ne" kitiems ir "taip" sau ir savo svajonėms.

Taigi paklausk savęs, ar turi polinkį save žlugdyti? Tai ne tas pats, kaip kad Ar iš šalies atrodai, jog turi polinkį save žlugdyti? Ir tikrai ne tas pats, kaip Ar esi gera kitiems? Vienas iš būdų prasibrauti iki tikrojo aš, tai paklausti savęs, ką išbandyčiau, jeigu tai neskambėtų taip beprotiškai?

1. Šuolis su parašiutu, nardymas
2. Pilvo šokis. Salsa
3. Išleisti savo eilėraščių rinkinį
4. Įsigyti būgnus
5. Dviračiu apvažiuoti Lietuvą.

Jeigu tavo sąrašas atrodo ypač įdomus ir įspūdingas, nors ir gąsdinantis, vadinasi, sugebėjai įsiklausyti į tikrąjį aš. Dabar paklausk savęs, jeigu nebūčiau tokia savanaudiška, kuo užsiimčiau?

1. Užsirašyčiau į nardymo pamokas
2. X klube pradėčiau mokytis salsos
3. Užsiprenumeruočiau "Literatūros menus" ir kas mėnesį nusiųsčiau savo eilėraščius
4. Įsigyčiau padėvėtų būgnų rinkinį
5. Įsigyčiau dviratį

Įsiklausydami į savo vidinį menininką, nuolankiai priimame savo kūrybinius talentus, mokomės būti dvasiškesni bei pasitikėti savimi ir gyvenimu. Viskas aplink mus ir mes patys - tai nuolatinė kūryba. Tik taip galime išvengti dorybių spąstų."

Su šios savaitės medžiaga pateiktus pratimus rasi užduočių įraše.