"Šią savaitę teks dorotis su didžiausia kliūtimi kelyje į kūrybiškumą - pinigais. Teks peržvelgti savo mintis apie gyvenimą, pinigus bei kūrybinę gausą. Esė bus kalbama apie tai, kaip tavo įsitikinimai ir nuomonės riboja gausą bei prabangą tavo gyvenime. Būsi supažindintas su pora naudingų pratimų. Savaitė bus nepastovi.
Didysis Kūrėjas
Daugelis iš mūsų esami užauginti su mintimi, jog pinigai, o ne dvasiškumas yra tikrasis saugumo šaltinis. Pasitikėti Dievu, kūrėju ar aukštesnėmis galiomis skamba kvailai, absurdiškai, netgi juokingai. Mes patys turime įsigyti rūbus ant kupros. Patys turime nusipirkti duonos ir sviesto. Taigi ir kūrybai bei menui ateis laikas tada, kai turėsime pakankamai tam laisvų pinigų.
Ir kada gi tai bus?
Svajojame apie dievą storo pinigų pluošto pavidalu bei leidimo tuos pinigus leisti, kaip tik patinka. Vis klausydami kaukiančios sirenos "daugiau, daugiau", negirdime tylaus vidinio balso "aš pilnas, man užtenka".
"Belskis į dangaus vartus ir tau bus atidaryta" - girdime iš vaikystės, tačiau iki galo tuo netikime, ypač galvodami apie kūrybinius pomėgius. Na, gal pastogę virš galvos, duonos ir vandens kaip nors ir suteiktų, tačiau foto juostelėmis ar dažų tūbelėmis aukštesniosios jėgos nesimėto. Norėdami jas gauti, turime turėti šlamančiųjų. Šitaip prisirišdami prie pinigų tolstame ne tik nuo kūrybos, bet ir nuo dvasinio augimo. "Reikia išlaikyti stogą virš galvos. Nieks nemokės už daugiau kūrybos mano gyvenime."
Ir esame tuo absoliučiai įsitikinę. Beveik mėgaujamės mintimi, jog darbas yra darbas, t.y.rimtas ir reikalaujantis valios pastangų, o bet kokios kūrybinės užgaidos turi laukti savo eilės (kai turėsime laiko ir pinigų).
Bet ar tikrai?
Labai dažnai esame šventai įsitikinę, jog mūsų vidinės svajonės bei gyvenimo/aplinkinių/šeimos (-dažniausiai sutapatinamo į vieną krūvą - dievo ar tiesiog "taip yra") reikalavimai yra skirtingose stalo pusėse. "Aš noriu būti aktoriumi, tačiau gyvenimas (dievas, šeima...) nori jog būčiau virėjas (arba valytojas, o gal vairuotojas - vis tiek nė vienas tau ne prie širdies)."
Bet iš tiesų, kas nori, jog būtum virėjas/valytojas/vairuotojas? Ar to nori dievas? Kūrėjas? Aukštesnioji galia? Ar nesupainioji kartais "dievo" koncepcijos su tiesiog taip tavo gyvenime susiklosčiusiomis aplinkybėmis? Arba su šeimos/artimųjų balsu?
Šią savaitę rašydamas rytinius puslapius, pažvelk į dievo koncepciją savo gyvenime. Galbūt vienoms dievas - tai moteriška jėga, visuomet palaikanti jų pusę. Kitiems - tiesiog bešališka energija. Dar kitiems - visa apimanti aukštesnė sąmonė, nuolat siekianti vis aukštesnių saviraiškos būdų. Jeigu nė karto nebandei pažvelgti "dievui" į akis nuo pat vaikystės, galbūt pats metas tai padaryti ir įsitikinti, jog nėra užsilikusių jokių toksiškų įsitikinimų. Ką naujai atrastasis dievas pasakytų apie tavo kūrybinius norus? Ar iš tiesų toks dievas gali egzistuoti? O jeigu egzistuoja, ar vis dar manai, jog pinigai ar darbas tavo gyvenime yra viskas?
Per dažnai galvojame, jog sunkumas - tai dorybė, o kūryba - tai kvailiojimas. Sunkus darbas - vertybė. Kuo sunkesnis, tuo tobulesni, dvasiškesni tapsime. Talentai - pvz.tapyba ar poezija, pasireiškianti lengva širdimi ir lengva ranka tapomais peizažais ant popieriaus iš spalvų ar iš žodžių - pigus triukas, negalima to priimti rimtai. Taigi iš vienos pusės galvojame, jog laimė, džiaugsmas, laisvė yra mums skirta iš prigimties (dieva valia, jei tuo tikime). Iš kitos pusės, esame slaptai įsitikinę, jog mums lemta kentėti bei neturėti pinigų, jei tik leisime sau išsukti iš tiesaus ir įprasto kelio meno ir kūrybos link. Bet ar tikrai tokia būtų dievo ar gyvenimo valia?
Jeigu apsidairytume aplinkui, būtų akivaizdu, jog pats Didysis Kūrėjas nežinojo (ir vis dar nežino) kada sustoti, tokia didžiulė jo kūrinių įvairovė. Ar nemanai, kad toji dvasia būtų linkusi palaikyti ir tavo kūrybinius nuotykius?
Taigi kūryba prasideda čia ir dabar, ji prasideda nuo mėgavimosi akimirka, nuo mažų malonių smulkmenų ir valandėlių sau. "Gal tai ir ekstravagantiška, bet toks jau pasaulis!" - turėtų būti mūsų šūkis. Kai tikėsiesi iš Kūrėjo/gyvenimo daugiau dosnumo - daugiau jo ir gausi.
Ką iš tiesų norime veikti dažniausiai atspindi tai, kam iš tiesų esame sutverti. O kai veikla suteikia džiaugsmo ir malonumo, savaime išsisprendžia ir pinigų klausimas, atsiveria naujos galimybės, jaučiamės reikalingi, o darbas tampa žaidimu.
Kitoje šio skyriaus dalyje ir toliau gvildensime pinigų klausimą. Pažvelgsime, kaip mūsų mintys ir idėjos apie pinigus įtakoja mūsų mintis apie kūrybiškumą.
Prabanga
Menui gimti reikia erdvės, reikia pasitikėjimo gausa, reikia savęs lepinimo. Ką vadinu lepinimu? Kiekvienam vis skirtingai. Vienam - tai bus senamadiškų džinsų pora iš sendaikčių parduotuvės senamiestyje, primenanti gėlėtus hipių laikus. Kitam - lauko gėlių puokštė ant stalo primins apie nesibaigiančias galimybes. Trečiam - mėgiamo žurnalo prenumerata ir nuolatinis jų vartymas taps neišsenkamu malonių ir įkvėpiančių valandėlių šaltiniu.
Dažniausiai kaltę dėl savo užblokuoto kūrybiškumo suverčiame pinigams. Tačiau pinigai niekada nebūna tikrasis stabdis. Tai mūsų begalinis įsitikinimas, jog esame sukaustyti, surištomis rankomis, jog esame bejėgiai - yra tikroji priežastis. Norėdami atsiverti kūrybai, pirmiausia turime atsiverti nuolatinei galimybei pasirinkti bet kokioje situacijoje. Mes visada galime rinktis! Pats papračšiausias pasirinkimo pavyzdys - galimi rinktis save šiek tiek palepinti. O savęs lepinimas veda prabangos link.
Pirmiausia turbūt reiktų paaiškinti, jog čia mano minima prabanga neturi nieko bendro su milžiniška vila prestižiniame rajone, dizainerių kurtais drabužiais, žvilgančiomis sportinėmis mašinomis ar pirmos klasės skrydžiais... Šie atributai nėra būtini nuostabiam gyvenimui. Svarbiausia, jog suteiktume sau laiko prabangą - laiko su draugais, su šeima bei, ir tai svarbiausia, laiko sau tik su savimi be jokių išankstinių planų.
Visai neseniai po labai ilgų svarstymų įsigijau žirgą. Kai kurie mano draugai, išgirdę šią džiugią žinią, suskubo įspėti: "Tikiuosi nesitiki, jog galėsi dažnai juo jodinėti...Žinai, su laiku laiko sau vis mažėja, imi vis rečiau užsiimti džiaugsmą teikiančiomis veiklomis. Tenka daryti tai, kas privalu. Kai ir visada gyvenime..."
Nors pats komentaras manęs ir nepaveikė (nes žinojau, jog tai viso labo to žmogaus riboti įsitikinimai), tačiau buvo liūdna prisiminti, jog tiek daug talentintų žmonių palieka savo svajonės bei talentus nuošaly vardan to, kas privalu.
Norėdami būti klestintys kūrėjai - bei žmonės - turime atsiverti gyvenimo tėkmei. Neleisdami sau džiaugtis mažomis gyvenimo dovanomis, tuo pačiu užtrenkiame duris ir didelėms. Kartais netgi ir besinaudojantys savo talentais kūrėjai užstringa, menas ir kūryba tampa nuolat tobulinamu amatu, jų gyvenimai tampa užversti darbais ir projektais, įkvėpis ir svajonės išsenka.
Tad kas iš tiesų mums suteikia džiaugsmo? Atsakymas į šį klausimą tiesiogiai susijęs su prabanga, kiekvienam jis bus vis kitoks. Šviežios avietės (ir veide atsiranda šypsena, norisi juoktis ir širdyje taip gera gera). Muzika (naujas muzikos CD - klasikinės, kantri, roko, alternatyvios, pasaulio ir kt. - kiekvieną savaitę ir leidiesi į visiškai naują, nuostabų pasaulį, siekdamas ištirti ir pajusti kiekvieną jo kampelį). Spalvotos pastelės. Akvarelės rinkinys. Šokių bateliai.
Tačiau dažnai užblokuotiems artistams reikia šiek tiek pastangų norint sau suteikti bent mažytės prabangos. Taigi prabanga - tai savęs lepinimo praktika, kurios reikia išmokti.
Kalbėdami apie prabangą dažniausiai kalbame apie sąmonės, o ne gyvenimo tėkmės pokyčius. Tačiau itin dažnai, atsivėrę labiau sau ir vis dažniau suteikdami sau mažos prabangos valandėlių, tuo pačia vis plačiau atveriame duris gyvenimo tėkmei.
Kūrybiškas gyvenimas reikalauja laiko prabangos, net jeigu tai viso labo 15 minučių greitiems Rytiniams puslapiams ar 10 intensyvaus beformio šokio pagal mėgstamą muziką. Kūrybiškumas reikalauja erdvės prabangos. Net jeigu tai viso labo viena lentyna, kurioje laikai užrašų knygutes ir jūros kriaukles. Nesibaidyk žodžio "mano". "Mano" lentyna. "Mano" nuostabusis parkeris. "Mano" pagalvė. "Mano" mylimasis puodelis.
Atrask laiko karts nuo karto pasidairyte po parduotuvėles ir įsigyti kažką, kas patiktų būtent tau. Net jei kartais tokios mažos smulkmenos ir atrodo kvailos. Saugokis, kur link veda žodis "kvaila". Pasimatymai su savimi dažnai gali atrodyti kvaili - bet tokia jų esmė!
Kūrybiškumas - tarsi paradoksas. Rimta kūryba gimsta rimtai žaidžiant.
Pratimas "Skaičiavimas"
Ateinančios savaitės metu stebėk, kaip leidi savo pinigus. Įsigyk mažą užrašų knygutę ir užrašyk joje kiekvieną išleistą centą , kad ir kiek mažai už kokį mažmožį tesumokėtum - užrašyk.
Kasdien pažymėk datą ir skaičiuok - ką pirkai, kiek išleidai, kur išleidai, kiek skyrei maistui, pietums ar vakarienei, benzinui ar autobuso bilietams, paskolinai broliui ar draugui. Būk smulkmeniškas. Būk kruopštus. Ir neteisk. Šio pratimo paskirtis - stebėjimas, o ne saviplaka.
Galbūt norėsi pratęsti šį pratimą visą mėnesį ar net ilgiau. Šis pratimas padės tau atsekti, kam dažniausiai skiri savo pinigus. Nors itin dažnai iš tiesų įsigytos vertybės ir tikrosios vertybės (t.y.tai, ko iš tiesų geidžia tavo širdis) skiriasi. Išmetame pinigus daiktams, kurių nevertiname ir neleidžiame sau įsigyti to, ko išties norime. Taigi daugeliui toks skaičiavimas bus pradžia siekiant išmokti kūrybiškos prabangos.
Pratimas "Beprotiški pinigai"
Užbaik šias frazes:
- Žmonės, turintys pinigų, yra...
- Pinigai daro žmones...
- Jeigu turėčiau daugiau pinigų, aš...
- Mano tėtis apie pinigus galvoja...
- Mano mama apie pinigus sako...
- Mano šeimoje pinigai...
- Pinigai prilygsta...
- Jeigu turėčiau pinigų, aš
- Jeigu galėčiau sau leisti, aš...
- Jeigu turėčiau šiek tiek pinigų...
- Bijau, jog jeigu turėčiau daug pinigų,...
- Pinigai yra...
- Pinigai sukelia...
- Pinigų turėjimas - tai ne...
- Norėdamas turėti pinigų turiu...
- Turėdamas pinigų, dažniausiai...
- Manau, jog pinigai...
- Jeigu nebūčiau toks nusipiginęs, aš...
- Žmonės mano, jog...
- Tuščios kišenės man sako..."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą